Seniausias ir primityviausias gintaro gavybos būdas yra jo rinkimas smėlėtame pajūryje, kur įvairaus didumo gabalus išplauna įsisiautėjusios bangos.

Istorinėmis sąlygoms besikeičiant, gintaro pramonei besivystant, atsirado tobulesni, našesni gintaro gavybos būdai. Žmogaus nebepatenkino tas laimikis, kurį jam atsitiktinai dovanodavo audringos bangos. Jis ėmė šturmuoti jūrą, ir nebe rankomis, o graibštu – prie ilgo koto pritvirtintu lanku su tinklu maišu.

Nuo XIII a. Baltijos pajūrį buvo užplūdę kryžiuočiai, ilgam monopolizavę gintaro gavybą, beveik visą jo apdorojimą bei pardavimą.

Kryžiuočiai, o vėliau ir Prūsijos kurfiurstai, buvo įvedę gintaro regaliją, pagal kurią visas surinktas gintaras turėjo būti pristatomas valdžiai.

Prūsijoje veikė vadinamieji gintaro teismai, žiauriai bausdavę už gintaro pasisavinimą: už 2 svarų pasisavintą gintarą buvo baudžiama mirties bausme pakariant, o už didesnį kiekį – laužant ratu.

Dar 1826 m. Karaliaučiuje etatinis budelis vykdė mirties bausmes už gintaro savavališką rinkimą. Todėl gintaro kelias į baudžiauninkų lūšneles tuo metu buvo sunkus, o feodalų turėti gintaro dirbiniai arba yra žuvę, arba per karus iš krašto išgabenti.

Iš 1830 metų birželio 6 d. Kuršo iždo rūmų Mintaujoje (Liepojoje) rašto Finansų ministerijos Valstybinių turtų departamentui aiškėja, kaip gintaras prieš Kuršo įjungimą į Rusijos sudėtį buvo Baltijos krante renkamas prie Rucavos ir Liepojos.

Rucavos valstiečiai už teisę rinkti gintarą XVIII a. pabaigoje privalėjo mokėti kasmet po 2 florinus arba po 60 kapeikų sidabru nuo kiekvieno vyro, išskyrus senius ir jaunesnius kaip 15 metų vaikus. Gintarą valstiečiai pristatydavo Liepojos licenzinei vidmai, kuri persiųsdavo jį iždui.
Didesnioji dalis gintaro buvo sunaudojama smilkalams, kita dalis išparduodama turguose. Iš minimo rašto sužinome ir gintaro kainą. Pavyzdžiui, 1797 m. 38 svarai gintaro buvo parduoti už 20 talerių, 1799 m. 64 svarai – už 15 talerių, o 1800 m. 12,5 svaro – už 9 talerius.

1801 m. sausio 17 d. Senato nutarimu, gintaro gavybos tvarkymas buvo pavestas Kuršo oberforstmeistrui Deršau.

Liepojos pajūryje gintaras tuo metu buvo renkamas penkių šeimininkų – valstiečių kiemų, priklausiusių Liepojos licenzinei įstaigai. Pastarąją 1805 m. perorganizavus į Perkuneno iždo muitinę, jie išlaikė senas teises – rinko gintarą muitinei, kuri turėjo jį atiduoti Kuršo oberforstamtui.
Savo rašte Mintaujos iždo rūmai stengiasi apginti minėtų penkių šeimininkų teisę ir toliau rinkti pajūryje gintarą, kurią jiems į atodirbį 1829 m. savavališkai pakeitė Gazenposto apskrities kamerfervandteris fon Šneidersas. Iždo rūmai siūlė palikti valstiečiams seną, 1817 metų inventoriuje patvirtintą teisę rinkti gintarą, o ne pakeisti ją atodirbiu.

Kuršo baronai vokiečiai, paveldėję gintaro gavybos monopolį iš kalavijuočių, mokėjo įsiteikti ir caro valdžiai, kuri, kaip daugelį kitų pareigų ir teisių, paliko jiems pajūrio valstiečių ir žvejų išnaudojimo teisę, priverčiant juos rinkti gintarą ir atiduoti valdžiai. Apie tai vaizdžiai kalba minėto kamerfervandterio Vilhelmo fon Šneiderso 1831 m. paruoštas „Kuršo gubernijos gintaro pramonės ir pakrantės administravimo nuostatų projektas“.

Dvidešimt penkiuose Nuostatų paragrafuose siekiama išlaikyti kuo griežčiausią Kuršo pakrantės gintaro gavybos kontrolę, kad nė mažiausias gintaro gabalėlis nepradingtų.
Gintaro gavyba turėjo rūpintis Valdyba, susidedanti iš srities viršininko bei pasienio prižiūrėtojų ir reikiamo skaičiaus jiems pavaldžių kranto eigulių bei sargybinių.

Kranto valdininkų pareigos ir prievolės atsispindi jų priesaikų tekstuose. Pasienio prižiūrėtojų ir kranto inspektorių priesaikoje pasižadama sekti palankius vėjus ir saugoti, kad išmestas gintaras nebūtų vagiamas.

Kranto eigulys pasižada savo distanciją apvažinėti arba apeidinėti kiekvieną dieną, o, reikalui esant, – ir šviesiomis mėnesienos naktimis. Turįs sekti, kad valstiečiai, iš jūros graibstydami ar rinkdami gintarą, jo nevogtų. Esant palankiam orui, eigulys privalėjo valstiečius ir žvejus varyti į pajūrį gintaro rinkti. Į miestą besiruošiančius valstiečius jis turėjo namie iškratyti, o įtaręs vienos mylios ribose kratyti ir važiuojančius. Be to, valstiečiai turėjo pasisakyti, su kokiais žmonėmis jie turi ryšių. Eigulys sekė, kad niekas pašaliečių pajūryje nevaikščiotų. Sugautas pakrantėje pašalietis, nežiūrint ar pavogė jis gintaro, ar ne, turėjo būti baudžiamas.

Eigulio pareiga taip pat buvo surinktą ir nuvalytą gintarą įrašyti į susiūtą knygą, nurodant jo svorį, sudėti į dėžę ir užrakinti. Paskui gintaras turėjo būti pagal žiniaraštį perduodamas pasienio prižiūrėtojui, kuris persiųsdavo jį kas mėnesį srities viršininkui. Pastarasis stambius gintaro gabalus privalėjo siųsti į caro rinkinį, o smulkius – Kuršo iždo rūmams viešai parduoti.

Atskirame Nuostatų paragrafe pažymėta, kad arti pajūrio negalėjo rodytis joks gintaro meistras. Su „tokiais žmonėmis“ pajūrio valdininkai neturėjo teisės vesti jokių pažinčių ir reikalų. Nuostatai draudė pirkti gintarą ir apsigyventi pajūryje žydams. Už šio draudimo nesilaikymą numatyta 100 rublių arba kūno bausmė.

Pagal Nuostatus gintaro gavybos kontrolė – valdininkų reikalas, o gintaro graibstymas iš jūros, rinkimas krante kopose – pajūrio valstiečių baudžiauninkų ir žvejų prievolė. Dirbti pagal kranto eigulių ir prižiūrėtojų liepimą jie turėjo tiek dienomis, tiek naktimis. Fon Šneiderso Nuostatuose neužsimenama, kokį užmokestį už savo darbą turėtų gauti valstietis. Užtat daugelyje paragrafų grasinama bausmėmis. Valstiečius už pasisavintą gintaro gabalėlį Nuostatai baudė piniginėmis ir kūno bausmėmis, tuo tarpu valdininkui už vagystę grėsė tik atleidimas iš pareigų.

Pajūrio valstiečiai ir jų suaugę sūnūs buvo verčiami prisiekti, kad rinks gintarą ir visą atiduos valdžiai. Tėvas turėjo prisiekti neleisiąs, „kad mano žmona, vaikai, arba mano žmonės, arba kas nors kitas nei paslapčiomis, nei atvirai nenusineštų netgi mažiausio gintaro gabalėlio“. O sukakę 18 metų sūnūs pasižadėdavo, kad „jei pamatysiu ar pastebėsiu, jog mano tėvas, motina, broliai, seserys, šeimininkai, darbininkai arba kiti žmonės piktnaudžiauja arba ruošiasi kaip nors piktnaudžiauti gintaru, prižadu jiems to daryti neleisti ir jiems nenuolaidžiauti“.

Kad valstiečiai savo priesaikos nepamirštų, Nuostatuose reiškiamas pageidavimas, kad pajūrio pastoriai du kartus per metus – sekmadienį po švento Martyno ir kovo mėnesio pabaigoje – iš sakyklų kviestų valstiečius vykdyti priesaiką dėl gintaro rinkimo.

Įdomu, kad didžiausiu paskatinimu ir didžiausia bausme pajūrio valstiečiui laikomas atleidimas nuo karinės prievolės arba įrašymas į rekrūtus. „Veiksmingiausia priemonė užkirsti kelią pajūrio valstiečių klastotei yra tokia: gintarą renkančius valstiečius atleisti nuo karo prievolės, o jeigu kas nors pasirodytų vogęs, – tąjį atiduoti į jo parapijos rekrūtus be eilės“.

Palanga tuo metu priklausė Kuršo gubernijai. Nuostatuose sakoma, kad kranto sargybiniai turėtų būti apgyvendinami „ten, kur gintaro gavyba pelningiausia, pavyzdžiui, Palangoje“. Nuostatų autorius apgailestauja, kad Palangos gintaro muitinė yra privati ir jos pelną gauna savininkas, o ne valdžia. Čia taip pat jaudinamasi, kad iš gintaro prekybos pelnosi perpirkėjai. Rašoma, kad „prieš 30 metų vienas perpirkėjas žydas, Masalskio įpėdinis, mokėjo po 200 červoncų vien už teisę supirkinėti iš valstiečių gintarą“, kad jis „… pirkdamas gintarą už pusę kainos, (per metus) nupirkdavo jo už 1000 ir netgi 2000 červoncų, o atskirais metais – už 4000-5000 červoncų“.

Archyviniai dokumentai įtikinamai rodo, kad valdžios įvestos regalijos ne tik Prūsijoje, bet ir Kurše buvo ilgam uždariusios gintarui kelius į liaudies buitį.

XVII a. graviūra vaizdžiai rodo, kaip žvejai nakties metu, uždegę įkeltą į aukštą pakrantės medį dervos statinę, nušviesdavo jūros dugną, kad lengviau būrų graibstyti. Tačiau toks būdas, ypač jūrai smarkiai banguojant, yra labai pavojingas – nuo kranto grįžtančios bangos gali įtraukti į jūrą ne tik visą laimikį, bet ir patį gintaro gaudytoją. Todėl dabar šis būdas nebenaudojamas.

Nuo XVIII a. pradžios ir ypač XIX a. gintaras iš jūros buvo graibstomas nardant. Juodkrantėje net buvo gaminami narų drabužiai. Tačiau ir šis būdas netiko dideliems gintaro kiekiams pririnkti, nes buvo gana pavojingas.

Dabar gintaras tiek iš jūros dugno, tiek ir iš žemės yra kasamas. Iš jūros dugno laivais, panašiais į laivus-žemsemes, kurie gilina uostus, upių vagas. Prieš antrąjį pasaulinį karą Lietuvoje tokius laivus naudojo „Žuvies ir Gintaro“, o vėliau „Gintaro“ akcinės bendrovės, kurios užsitikrindavo nemažą pelną.

Kuršių marių žvejai seklesnėse vietose gintarą semia kesele – pasagos formos lanku su pritvirtintu prie jo tinklu. Kaselė įtaisoma tarp dviejų laivelių, kuriuos iriant, jos galas su tinklu ardo dugną ir susemia į tinklą gintaro gabalėlius.

Labai gintaringi paleogeno amžiaus sluoksniai paplitę tik Sembos pusiasalyje. Jie slūgso 6 – 7 m. žemiau dabartinio jūros lygio po 60–80 m storio nuogulų danga. Taigi, pirmykštis žmogus net numanyti negalėjo apie jų egzistavimą. Aukščiau slūgsantys kai kurie neogeno sluoksniai taip pat šiek tiek gintaringi, tačiau jie niekur gerai neatsidengia nei paviršiuje, nei jūros pakrantės skardžiuose. Be to, juose esančio gintaro vargu ar būtų užtekę net saviems reikalams. Ledynmečio laikotarpio nuogulose gintaro randama tik atsitiktinai ir nedaug, kaip ir dabar Platelių, Lūksto, Vištyčio, Dusios ežerų pakrantėse bei kitose Žemaitijos ir Pietų Lietuvos vietose.

Taigi, matyt, vienintelis gintaro žaliavos šaltinis tuo metu ir iki pat XVIII amžiaus buvo Baltijos jūra. Kiek gintaro galėjo būti išmetama tuo metu jūros pakrantėse, šiandien sunku pasakyti.

Dabar jūros išmetamo gintaro per metus surenkama: Lietuvoje – 600–800 kg, Latvijoje – 100–200 kg, Lenkijoje – apie 200 kg ,Vokietijoje – 100–150 kg, Danijoje – 30–50 kg. Šie skaičiai orientaciniai, gerokai mažesni negu yra iš tikrųjų, nes daug gintaro surenka mėgėjai ir jis į apskaitą nepakliūva.

Jūros išmetamo gintaro vis mažėja, nes dugno gintaringi sluoksniai jau gerokai nuardyti; be to, juos padengia iš eksploatuojamo gintaro karjero į jūrą išmetamų dangos uolienų sluoksnis ir saugo nuo išplovimo.

XIV- XV a. Kryžiuočių ordino užgrobtame pajūryje per metus buvo surenkama dešimtys tonų gintaro. Ypač daug buvo išmetama per audrą. Antai 1862 m. ties Palvininkais (dabar Jantarnas) per naktį surinkta 2 tonos audros išmesto gintaro, 1914 m. ties Riaušiais – 870 kg.

Neolito ir žalvario amžiais išmetamo gintaro kiekis turėjo būti kur kas didesnis, metinė pajūrio produkcija galėjo sudaryti 80 – 100 tonų. Gintaras buvo gaudamos iš jūros tinklais, o seklesnėse, ypač akmenuotose vietose, – kabliais ir grabštais iš valčių. Mėginta gintarą kasti paplūdimiuose.

1585 m. Sembos pusiasalio skardžiuose pradėta kasti gintarą iš neogeninių sluoksnių. Atsitiktinai kasinėjimai vykdyti ir visą XVII a. Tačiau kasiniai buvo daromi be jokio plano ir gaunamo gintaro kiekis priklausė nuo kasėjo laimės bei nuojautos.

1725 m. mėginta gintarą rinkti jūros dugne pasitelkus nardytojus, bet ir šie bandymai dėl blogo darbų organizavimo buvo nesėkmingi. Prie šie metodo sugrįžta 1869 – 1891 m., išradus naro aprangą. Gintaras buvo renkamas jūroje prie Prusto rago. Iš pradžių dirbo samdyti prancūzų narai, vėliau lietuviai, kurie pasirodė esą atsparesni šaltam Baltijos vandeniui. Juodkrantėje buvo įsteigta net naro aprangos ir kitų priemonių dirbtuvių. Kiek šiuo būdu buvo gauta gintaro, duomenų neišliko.

XVIII a. pradžioje buvo paplitęs būdas graibstyti gintarą iš vandens nardant. XIX a. tas būdas dar plačiau taikomas praktikoje, nes buvo išrasta naro apranga.

Tačiau daugiausia gintaro išgaunama kasant iš žemės. Kasyklų dydis ir apimtis priklauso nuo gintaringos žemės sluoksnių storio, jų gylio, gintaringumo ir t. t.

Pramoninės gintaro kasybos pradininkas buvo Mėmelio (Klaipėdos) pirklys Frydrichas Štantynas (Friedrich Wilhelm Stantien).

Netoli Priekulės esančiame sklype jis ieškojo gintaro. 1857 m. F. Štantyno iniciatyva Mėmelyje buvo įsteigtas konsorciumas gintaro gavybai organizuoti. Firma pasivadino „Stantien & Becker“, jos pajininkais tapo keletas Mėmelio ir Dancingo pirklių. Buvo toliau eksploatuojamas sklypas prie Priekulės, tačiau gintaro klodai ten buvo menki. Tuo metu Prūsijos valdžios potvarkiu buvo gilinamas Kuršių marių farvateris prie Juodkrantės. Ten 1855, 1858, 1860–1861 m. žemsiurbės ties viena įlanka iškėlė iš marių dugno nemaža gintaro.

Verslininkai priėjo išvadą, kad plonas gintaro sluoksnis Priekulės sklype turi tęstis tolyn marių dugnu link maždaug tame pačiame lygyje esančios Juodkrantės. Mažomis rankinėmis žemsemėmis pradėję gintaro paieškas mariose įsitikino, kad gintaro prie Juodkrantės esama.

1861 m. liepą „Stantien & Becker“ pateikė Prūsijos vyriausybei pasiūlymą: firma savo lėšomis atliks maždaug 4000 markių per metus kainavusius farvaterio ties Juodkrante gilinimo darbus ir net primokės po 30 markių už kiekvieną darbo dieną – o už tai jai turės atitekti visas iškastas gintaras. 1862 m. gegužės 1 d. buvo sudaryta 6 metus turėjusi galioti sutartis. Pagal ją firma turėjo mokėti po 30 markių už kiekvieną darbo dieną, 6 žemsiurbės privalėjo dirbti mažiausiai 30 dienų per metus43. Netrukus prasidėjo sutarties sąlygų koregavimai. Jau 1863 m. „Stantien & Becker“ paprašė padidinti gavybos plotą, ir nuo tol privalėjo mokėti po 45 markes už darbo dieną.

1864 m. buvo leista naudoti 12 žemsiurbių, dienos mokestis padidėjo iki 75 markių. 1868 m. valdžia sudarė su firma naują sutartį: buvo dar daugiau išplėsti gavybos plotai ir padidintas žemsiurbių skaičius, už tai verslininkai įsipareigojo iki 1874 m. kasdien mokėti 601,5 markės ir dirbti mažiausiai 60 dienų per metus.

Vis dėlto didžiulis įmonės pelnas paskatino Prūsijos vyriausybę dar kartą keisti sutarties sąlygas. Nuo 1870 m. „Stantien & Becker“ turėjo mokėti metinį gintaro gavybos plotų nuomos mokestį. 1870 m. jis sudarė 225 000, 1874 m. – 213 000, 1877 m. – 215 600, o nuo 1882 m. – 200 000 markių.

Pramoninė gintaro gavyba Juodkrantėje tęsėsi iki 1891 m. Tais metais buvo nutraukta gavyba žemsiurbėmis, o 1892 m. – ir nardymas su narų įranga. Veiklos metais tai buvo ne tik stambiausia Klaipėdos krašte, bet ir viena didžiausių visoje provincijoje įmonė. Prie kasyklos veikė mašinų ir katilų gamykla, laivų statykla (čia buvo remontuojamos bei statomos naujos žemsiurbės), metalo liejykla. 1887 m. gintaro kasyklą aptarnavo 23 garinės žemsiurbės,
4 siurblinės, 6 garlaiviai. Amžininko liudijimu, 1890 m. sezono metu darbavosi 21 žemsiurbė, 7 garlaiviai bei 500 darbininkų.

Per metus buvo iškasama 30–85 tonos gintaro.

Didžiausios gintaro kasyklos buvo Prūsijoje. Iki 1922 m. šios kasyklos apėmė nuo 30 iki 38 ha žemės ploto. Kasyklos buvo neblogai įrengtos, mechanizuotos ir davė didžiausią gintaro žaliavos produkciją pasaulyje. Ten iš vieno kubinio metro žemės vidutiniškai buvo prikasama apie 1-3 kg gintaro žaliavos. Šachtos siekė maždaug 20-50 metrų gylio.

Po kiek laiko verslininkai nusipirko dar vieną gintaro kasyklą Prūsijoje Palvininkuose (dab. Jantarnyj, Karaliaučiaus sritis) ir pasistatė gintaro apdorojimo įmonę. Nenuostabu, kad šie du pirkliai tapo vienais turtingiausių Rytų Prūsijos pramonininkų.

Gintaras ir dabar kasamas Sambijos pusiasalyje atvirame karjere šiuolaikine kalnakasybos technika. Daugiau nei 90% gintaro žaliavos pasaulio rinkai parūpina šios kasyklos. Kasmet jose iškasama po keletą šimtų tonų gintaro. Spėjama, kad šiame telkinyje glūdi 640 tūkst. tonų gintaro, nors iškasamo gintaro kiekiai vis mažėja: XX a. pabaigoje čia buvo iškasama 500–800 tonų per metus, šiuo metu tik apie 150 tonų.

Visų našiausias gintaro gavybos būdas yra kasimas iš žemės specialiomis mašinomis. Galingi hidromonitoriai plauna ir trupina tonas uolienų, kurios 40 metrų sluoksniu dengia gintaringą mėlynąją žemę. Žemsiurbės sutrupintą ir suskystintą uolieną – pulpą – vamzdžiais išmeta į jūrą. Daugiau, kaip 100 kubinių metrų mėlynosios žemės per valandą nukasa galingi daugiakaušiai ekskavatoriai. Pulpa žemsiurbėmis siunčiama į taurinimo fabriką, kur ji pereina per sudėtingas filtravimo sistemas, ir pagaliau ant sietų sušvyti gintaras.

Palvininkuose (Jantarnyje) gaunamo gintaro kiekis labai išaugo. Šių gintaro kasyklų šeimininkui, priklauso 65% visos pasaulinės gintaro gavybos. Kasmet Palvininkuose (Jantarnyje) iškasama po 400 tonų gintaro.

Turtingiesiems pirkliams XIX a. pabaigoje apleidus Kuršių marių telkinį, ne kartą mėginta atnaujinti gintaro gavybą. Bet primityvūs metodai sėkmės neatnešė.

Grafas Tiškevičius bandė kasti gintarą prie Palangos esančiose pelkėse, ir nors gintaro žaliavos čia iškasta vos keletas šimtų kilogramų, užtat surinkta daug archeologinių radinių (Palangos lobis).

Vėliau, gilinant Klaipėdos uosto farvaterį, buvo paliestas gintaringasis sluoksnis. Manoma, kad jis užima 3000 ha plotą, kuriame yra apie 112 tonų gintaro. O iš marių atnešto dumblo supiltuose laukuose vietos gyventojai, kasdami bulves, iki šiol randa gintaro.

Gintaras šiandien kasamas ir Lenkijoje Kurpiuose, Mazovijoje, vien Gdanskegintaro gavyba, gamyba ir prekybaužsiimadaugiau nei20 000 žmonių. Gintaras taip pat kasamas tik mažesniais kiekiais Ukrainoje, Rumunijoje, Dominikos Respublikoje, Kinijoje, Kanadoje irdaugelyje kitų vietų.

Mūsų dienomis daug žmonių gintarą renka po audrų Danijoje, Vokietijoje, Lenkijoje, Latvijoje ir Lietuvoje. Suprantama daigiausia rinkėjų yra Lietuvos pajūryje, nes čia Baltijos jūra išmeta daugiausia gintaro. Dabar jūros išmetamo gintaro per metus surenkama: Lietuvoje – 600–800 kg, Latvijoje – 100–200 kg, Lenkijoje – apie 200 kg, Vokietijoje – 100–150 kg, Danijoje – 30–50 kg. Šie skaičiai orientaciniai, gerokai mažesni negu yra iš tikrųjų, nes daug gintaro surenka mėgėjai ir jis į apskaitą nepakliūva.

Jūros išmetamo gintaro vis mažėja, nes dugno gintaringi sluoksniai jau gerokai nuardyti; be to, juos padengia iš eksploatuojamo gintaro karjero į jūrą išmetamų dangos uolienų sluoksnis ir saugo nuo išplovimo.

Pažymas apie gintaro kilmę ir originalumą išduoda Tarptautinė asociacija „Amber”.