Apie gintaro paplitimą Baltijos (seniau – Sarmatijos) jūros pakrantėse nuo Rygos iki Dancingo (dabar Gdynės), kur gyveno mūsų protėviai sarmatai (aisčiai, baltai) skaičiuojame net 6000 metų senumo gintaro rinkimo, apdirbimo ir naudojimo tradicijas.

Seniausieji gintaro radiniai Lietuvoje yra naujojo akmens amžiaus – neolito laikotarpio (4000-m. pr. m. e.).

Neolito laikų gintarinių papuošalų – pakabučių, karolių, sagų, amuletų – lobiai ir pavieniai radiniai buvo aptikti prie Baltijos jūros buvusiose gyvenvietėse – anuo metu tankiai gyvenamoje Kuršių nerijoje, Palangoje, Šventojoje ir Prūsijoje.

Neolite gintaras jau buvo plačiai įėjęs į pajūrio gyventojų buitį ir gana sėkmingai apdorojamas titnaginiais ir kauliniais įrankiais: jo gabalai buvo pjaustomi, šlifuojami ir išgrąžomi.

XIX a. viduryje, ieškant Kuršių mariose gintaro žaliavos pramonei – semiant smėlį iš marių dugno ir jį sijojant, – ties Juodkrante buvo ištrauktas nepaprastai vertingas neolito laikotarpio 434 gintaro dirbinių lobis.

Palangos gintaro muziejuje pirmaisiais jo veiklos dešimtmečiais buvo eksponuojamos šio Juodkrantės lobio dirbinių, dr. R. Klebso nuosekliai aprašytų piešinių fotokopijos, taip pat visų penkių čia aptiktų žmogų schematiškai vaizduojančių gintarinių figūrėlių gipsiniai muliažai, padaryti prieš Antrąjį pasaulinį karą pagal Karaliaučiuje saugomus originalus, sukurtus iš didesnių gintaro gabalų.

Šios figūrėlės, skirtingos savo forma bei individualiu skulptūriniu apdorojimu, gali būti laikomos seniausiais plastinio meno Lietuvoje pavyzdžiais. Viena jų matyt vaizduoja moterį, kita tik žmogaus veidą. Manoma, kad figūrėlės buvo nešiojamos kaip amuletai, nes kai kuriose buvo išgręžtos skylutės.

Juodkrantės lobyje buvo aptikta ir labai suschematinto gyvulio, greičiausia arklio, galva. Daugiausia rasta cilindrinių karoliukų, sagų, skritulėlių, akmeninių kirvių pavidalo pakabučių.

Gintarinės lęšiuko formos sagos, prieš 4000 metų nešiotos Kuršių nerijos gyventojų, turi siūlui verti V raidės skylutes, kurios, kaip ir pakabučių bei figūrėlių skylutės, pragręžtos labai būdingu neolitui ir ankstyvajam žalvario amžiui būdu primityviais titnago grąžteliais. Kadangi grąžtelis būdavo neilgas, su šiek tiek smailesne viršūnėle, tai skylutės buvo gręžiamos iš abiejų pusių, ir todėl jos yra dviejų, savo viršūnėmis susiliečiančių kūgių pavidalo. Gintariniai pakabučiai, sagos ir skritulėliai buvo šlifuojami, todėl jų paviršiuje sunku įžiūrėti ankstesnio apdorojimo žymių. Tad datuojant dirbinį, itin svarbu ištirti šlifavimo nepaliestas skylutes.

Juodkrantės lobio gintarinėms žmonių figūrėlėms yra gimininga nedidelė gintarinė žmogaus figūrėlė, kiek vėliau už anas dr. V. Henšės rasta į pietus nuo Nidos kartu su akmeniniais kirvukais ir kitais akmens amžiaus dirbiniais. Savo forma ir apdirbimu ji artima Estijoje, Tamulos gyvenvietėje, rastai kaulinei žmogaus figūrėlei.

Dalį Nidoje kiek ankstėliau už Juodkrantės lobį rastų neolito gintarinių dirbinių išsidalijo atskiri mėgėjai. Pavyzdžiui, viena žmogaus figūrėlė pateko pas privatų rinkėją Niujorke. O visas Karaliaučiuje saugotas Juodkrantės lobis Antrojo pasaulinio karo pabaigoje kartu su kitais unikaliais gintaro eksponatais, taip pat ir garsiuoju gintaro kambariu, yra dingęs.

Didžiausią Palangos Gintaro ekspozicijos turtą sudaro 100 vadinamojo Palangos rinkinio gintaro dirbinių, labai panašių į Juodkrantės radinius. Rinkinys iš pradžių priklausė Palangos grafams Tiškevičiams dalį jų kolekcijos), kurie gintaro dirbinius buvo eksponavę Paryžiuje. 1936 m. 153 perėmė Kretingos muziejus. Iš Kretingos rinkinį netrukus perėmė Kauno M. K. Čiurlionio dailės muziejus, o 1960 m. jis kartu su archeologijos skyriumi buvo perduotas Kauno valstybiniam istorijos muziejui, kur dalis dirbinių eksponuojama ir dabar.

Palangos rinkinio dirbiniai nėra vienalaikiai – atskiros jų grupės priklauso skirtingiems laikotarpiams. Spėjama, kad šitas rinkinys buvo sudarytas iš Palangos ir Šventosios apylinkių durpynuose rastų dirbinių, taip pat iš gintaro žaliavos, gal netgi smėlyje atidengtų senųjų kapų.
Muziejuje eksponuojami šio rinkinio įvairių formų dirbiniai: pakabučiai, karoliai, skritulėliai, sagos su V formos skylutėmis. Dalis jų savo forma ir apdirbimo technika yra beveik identiški Juodkrantės lobio dirbiniams ir priskirtini neolito laikotarpiui. Kai kurie Palangos, kaip ir Juodkrantės, rinkinio dirbiniai ornamentuoti taškais, rėželiais, duobutėmis.

Vienas rinkinio dirbinys schematiniai vaizduoja žmogų (žymu kojų dvišakumas, neryškus liemens įsmaugimas). Viena koja nulaužta. Viršutinėje figūrėlės dalyje – galvoje – pragręžta skylutė. Iš to galima spręsti, kad ji buvo nešiojama, kaip amuletas. Ši figūrėlė, kaip ir skydo formos pakabučiai, sagos su V raidės pavidalo skylutėmis bei cilindriniai karoliai, priskiriama neolitui.

Kiti Palangos rinkinio dirbiniai: skridinėliai-karoliai, skridiniai-verpstukai, nemaža dalis pakabučių yra iš vėlesnio meto – žalvario ir netgi geležies amžiaus.

Į archeologinį Palangos gintaro dirbinių rinkinį atsitiktinai pateko vėlesnių laikų geldelė-peleninė, klumpelė. Nenorint rinkinio ardyti, jos eksponuojamos kartu su senųjų amžių liaudies kūriniais.

Juodkrantės ir Palangos gintaro dirbiniams artimas yra radinys, aptiktas buvusios Novgorodo gubernijos Končianskoje vietovėje atkastoje neolito sodyboje. Jį sudaro 300 įvairių pakabučių, sagų ir kitokių papuošalų, manoma esant baltiškos kilmės, nors radinio vieta yra 850 km. nuo Baltijos jūros kranto.

Muziejuje eksponuojama ir gintaro žaliava. Tai ankstyvojo žalvario amžiaus pradžioje surinktas gintaras: 13 didokų gabalų, sveriančių apie 600 gramų. Jie lengvesni už tokio pat dydžio jūros išplaunamus gintarus, nes matyt, ilgokai gulėjo smėlio kopų paviršiuje, todėl oksidavosi ir iškorėjo.

Šį įdomų gintaro žaliavos lobį Lietuvos TSR Mokslų akademijos archeologai rado Kuršių. nerijoje, 4 km į šiaurę nuo Pervalkos (Gintaro muziejui jį perdavė LTSR MA Istorijos instituto Archeologijos sektorius). Netoliese nuo jo buvo aptikta Pamario kultūrai būdingos virvelinės keramikos šukių, smulkių titnago skelčių ir sudegusio medžio angliukų. Dėl to radinys datuojamas 1800-1600 m. pr.m.e.

Didokų neapdorotų gintaro gabalų 1958 m. buvo rasta Palangoje, valant Rąžę ir tvarkant jos šlaitus ties Daukanto gatve. Šis Rąžės dugne tarp gyvulių ragų ir kaulų rastas gintaras buvo čia išgulėjęs maždaug nuo III tūkstantmečio pr. m. e. pabaigos – II tūkstantmečio pradžios. Deja, nesuvokdami jo mokslinės vertės, radėjai gintarą išdalijo vasarotojams.

Palyginti negausūs neolito ir žalvario amžiaus gintaro žaliavos ir dirbinių radiniai rodo, kad to meto mūsų pajūrio gyventojai plačiai naudojo gintarą papuošalams; kitiems gintaras turėjo ne tik puošybinę, bet ir magišką reikšmę.

Daug daugiau gintaro Lietuvoje iškasta mūsų eros I tūkstantmečio kapinynuose. I-XIII a. archeologinių gintaro radinių Lietuvos teritorijoje žemėlapis rodo, kad to laikotarpio gintaro įkapių rasta daugiau kaip šimte respublikos vietovių. Daugumas jų išsidėsčiusios vakaruose arčiau pajūrio, kita dalis – Žemaitijoje ir Vidurio Lietuvoje. Šios įkapės patvirtina, kad gimininės santvarkos irimo (I-IV a.), klasinės visuomenės formavimosi (VI-VII a.) ir ankstyvojo feodalizmo (IX-XII a.) laikotarpiu gintaras vaidino lietuvių buityje labai svarbų vaidmenį.

Rytų Lietuvoje – į rytus nuo Šventosios – gintaro įkapių rasta labai mažai todėl, kad čia mirusieji V-XIII a. buvo deginami, ir gintaras sudegdavo. O keletas ištirtų Rytų Lietuvos IV a. griautinių kapų gintaro dirbinių įkapių neturėjo.

Kad tokių įkapių yra buvę ir Rytų Lietuvoje, tuo tarpu įrodo tik pora faktų: Naujosios Vilnios teritorijoje buvusiame Žvirblių kaime VI-VIII a. kape rasti nesudegę gintariniai karoliai, matyt, vėliau įdėti tiesiog į kapą, ir Pabarėje, Šalčininkų rajone, X-XI a. degintiniame kape rasti du karoliukai.

Rytų Lietuvą gintaras pasiekdavo iš Baltijos jūros pakrančių, tačiau jis aptinkamas ir gana tolimose nuo jūros žemyno vietovėse, moreninių sąnašų sluoksniuose: Širvintos pakrantėse ties Širvintomis ir Musninkais, prie Kernavės, Gaurės, Lipniūnų, Utenos, Lukšto ir Platelių ežeruose, Nemuno (Kauno marių) pakrantėse ties Pažaisliu, prie Alytaus, Strėvos pakrantėse, Kalvių apylinkėse, Sandravos upelyje ties Žaiginiu ir kitur. Nėra abejonės, kad mūsų protėviai naudojo gintarą papuošalams bei kitiems poreikiams ir rytiniuose Lietuvos rajonuose.

Gintaro įkapių rasta Aukštkiemių, Barvų, Kurmaičių, Gibaičių, Maudžiorų, Sargėnų, Seredžiaus, Stragnų, Šernų, Šilutės ir kitų vietovių I-IV a. pilkapiuose bei plokštiniuose kapinynuose. Moterų kapuose rasti gintariniai verpstukai – plokšti, storoki arba dvigubo nupjauto kūgio pavidalo, taip pat gintariniai karoliai ir karoliukų apvaros. Tačiau I-IV a. karolių apvarų vien iš gintarinių karoliukų nerasta; jie apvarose kaitaliojami su žalvario įvijomis arba mėlyno stiklo karoliukais, o kartais ir su emalio karoliukais. Tokia apvara iš gintaro bei mėlyno stiklo karoliukų gauta iš Šilutės kraštotyros muziejaus ir eksponuojama Gintaro muziejuje.

Minėto laikotarpio gintaro dirbinių buvo rasta ir Palangoje. Dabartinėje Baltijos aikštėje, netoli Rąžės upelio, 1961 m. ištyrus II-IV a. 20 kapų, moterų kapuose, be kitų įkapių, buvo rasta gintarinių karolių bei pakabučių.

Klasinės visuomenės formavimosi laikotarpiu (V-VIII a.) gintaro papuošalų gaminimas Lietuvoje nesumažėjo – to meto gintaro karolių randama kur kas gausiau. Tiesa, kaklui puošti buvo dažniau naudojamos dailios žalvarinės ir sidabrinės antkaklės, tačiau nešiojo ir nedideles apvaras, suvarstytas iš kelių įvairių karoliukų (taip pat ir gintarinių) bei žalvarinių įvijų.

V-VIII a. gintaro apvarų rasta Rūdaičių (Kretingos raj.) kapinyne; viena jų suverta iš 27 gintarinių dvigubo nupjauto kūgio pavidalo karoliukų. Tokios pat formos apvara iš 13 gintarinių, 12 stiklinių karoliukų ir kelių žalvario įvijų aptikta Lazdininkuose. Ano meto moterys puošėsi ir netaisyklingos formos paplokščiais gintaro karoliais. Siekiant parodyti muziejaus lankytojams šiuos papuošalus, anksčiau čia buvo eksponuojamas iš Kauno Valstybinio istorijos muziejaus atvežtas V-VII a. Eigulių II kapinyno moters kapas su gerai išlikusiais griaučiais ir turtingomis įkapėmis. Čia matėme 2 žalvarines šaukštines antkakles, smulkių, emale padengtų ir stiklinių karoliukų apvara, 6 žalvarines juostines apyrankes, 4 žalvarinius juostinius žiedus, spiralinį žiedą, elnio ar briedžio rago amuletą. Kadangi Eigulių II kapinyne karolių rasta labai daug ir nemaža jų dalį sudaro gintariniai, tai prie šio kapo papuošalų pridėta ir 14 netaisyklingos formos paplokščių gintarinių karoliukų apvara iš kito, prasčiau išlikusio to paties kapinyno moters kapo.

Gintarinių karoliukų, karolinių apvarų, verpstukų rasta taip pat Baitų, Eigulių, Griežėnų, Paklibakių, Panevėžiuko, Reketės, Rubokų, Uogučių, Upytės, Tūbausių, Žvirblių (Naujoji Vilnia) kapinynuose. Maudžioruose su karoliais rasta mažus akmeninius kirvelius primenančių pakabučių.
Archeologiniai radiniai rodo, kad vėlyvajame geležies amžiuje (ankstyvojo feodalizmo laikotarpiu) Vakarų ir Vidurio Lietuvoje gintaras buvo dar plačiau naudojamas. Šalia tamsiai mėlyno stiklo karoliukų bei Žalvarinių vijų apvarų labai madingos buvo ir gintarinių karoliukų apvaros.

Muziejuje eksponuojama daili stambių dvigubo nupjauto kūgio pavidalo 45 gintaro karoliukų apvara, sudaryta iš dviejų IX-XII a. Paulaičių ir Nikėlų kapinynų karolinių apvarų. Didžiausias karoliukas yra apvaros viduryje, o į galus mažėja. 1966 m. muziejaus ekspozicija praturtėjo Švėkšnos vidurinės mokyklos kraštotyrininkų 1957-1958 m. Nikėlų kapinyne surinktu 30 įvairaus dydžio gintarinių karoliukų vėriniu, taip pat Nikėlų, Paulaičių, Mockaičių ir Skomantų kapinynuose 1925-1941 m. pavieniui rastų 24 karoliukų vėriniu. Panašios apvaros buvo nešiojamos daugiausia X-XI a. Jų iškasta ne tik Nikėluose bei Paulaičiuose, bet ir Švėkšnoje, Stragnuose ir kitur.

Vėlyvajame geležies amžiuje žalvarinių apvarų viduryje kartais būdavo įveriamas gintarinis karoliukas. Gintaro naudojimo papuošalams apimtį iš dalies parodo IV-XII a. Aukštkiemių (Klaipėdos raj.) kapinyne rasti daugiau kaip 300 gintaro karoliukų.

Pavienių gintaro karoliukų rasta daugybėje Vakarų ir Vidurio Lietuvos kapinynų: Balsių, Dargalių, Dimitravo, Eketės piliakalnio, Gintališkės, Griaužų, Jauneikių, Juodsodės, Jurgaičių, Jurkiškių, Kuntaičių, Laivių, Lepšių, Linksmučių, Mockaičių, Pryšmančių, Rimaisų, Siraičių, Skomantų, Vilkų kampo, Vėžaičių kapinynuose. Tačiau ano meto gyventojai gintarą naudojo ne tik apvaroms.

1961-1962 m. Lietuvos TSR Mokslų akademijos archeologai Palangoje, „Gintaro“ poilsio namų teritorijos pušyne kasinėdami VIII-XIII a. kapinyną, atidengė daugiau kaip 270 vyrų, moterų bei vaikų kapų ir, aptikę čia gana daug gintarinių įkapių, atskleidė nemaža naujų gintaro dirbinių istorijos puslapių: be gintarinių apvarų, tiek moterų, tiek ir vyrų galvos apdangaluose aptikta po 2-3 smulkius gintaro karoliukus; vyrai nešiodavo prisisegę prie diržo gintarinius šukų formos pakabučius; nešlifuotais gintaro karoliais buvo puošiamos karių ietys ir žirgų kamanos; laidojant moterį, jai po viršugalviu buvo pakišama į nuometą įvyniota apskrita šlifuoto gintaro plokštelė; į moters kapą buvo dedamas šlifuotas gintarinis verpstelis, o kartais natūralaus gintaro gabaliukas puodelyje arba dėžutėje . Visa tai, matyt, buvo susiję su mokslininkų dar neišaiškintais papročiais, turėjusiais, tikriausiai, magišką reikšmę.

Merginos IX-XII a. nešiojo apgalvius, o plaukai buvo arba palaidi, arba supinti į kasas, suveržiamas gintariniu karoliu. Toks dvigubo nupjauto kūgio formos plokščias karolis, per kurį galėjo būti perveriamas kasos galas, buvo 1961-1962 m. rastas VIII-XIII a. Palangos kapinyne. Panašus karolis eksponuojamas muziejaus Palangos rinkinyje.

Muziejuje eksponuojami šio kapinyno unikalūs ir niekur kitur iki šiol nerasti simbolinę prasmę turėję miniatiūriniai gintariniai darbo įrankiai, pagaminti specialiai įkapėms: verpstukas su koteliu, 4 kvadratinės juostų vijimo plokštelės ir peiliukas juostų siūlams primušti. Ekspozicijoje yra ir tikrų darbo įrankių: gintariniai daugiau kaip 4 cm skersmens ir 1,5 cm storio verpsteliai iš IX-XII a. Mataičių bei Pagrybio ir XI-XII a. Skomantų kapinynų. Lankytojas čia gali pamatyti Palangos įkapėms analogišką gintarinę apskritą plokštelę ir šukų pavidalo pakabutį, rastus Kiauleikių VIII-XIII a. kapinyne, bei gintaro karoliukus, aptiktus Veršvų VIII-XIII a. ir Griaužų IX-XII a. žirgų kapuose. Į žirgo karčius prie kaktos buvo įpinta po 1-2 karoliukus. Aptikta taip pat žirgų su įpintais į karčius neapdoroto gintaro gabalėliais. Gintaro karoliukų buvo rasta ir ankstyvojo feodalizmo Mikytų, Rimaisų, Ruseinių, o 1963 m. – Pakalniškių (apie Gelgaudiškį) žirgų kapuose. Šitokie žirgus puošę gintarėliai, matyt, turėjo kažkokia magišką reikšmę.

Suminėti įkapių radiniai byloja, kad jau pirmajame tūkstantmetyje lietuviai naudojo gintarą savo buityje. 1949 m. latvių archeologė L. Vankina Baltijos pajūrio vietovėje Sarnatėje (į šiaurę nuo Liepojos) aptiko tokią neolito pabaigos-ankstyvojo žalvario amžiaus pradžios gintaro apdorojimo dirbtuvėlę, kurioje šalia gausių gintaro dirbinių pasitaikė titnago skeveldrėlių. Sarnatėje rasti 387 gintariniai dirbiniai (trapeciniai pakabučiai, sagos , karoliai ir elnio galvos fragmentas), 177 neapdoroti gintaro gabalai bei 2900 gintaro nuoskalų ir pradėtų gręžti gabalų.

1964 m. latvių archeologė I. Lozė prie Lubano ežero esančioje Nainiekstės stovykloje rado 218 gintaro papuošalų, 3000 neapdorotų gabaliukų ir nuoskalų (daugelį apskritų sagų su V formos skylutėmis, cilindrinių karolių ir kt. Surinkti ir pusfabrikačiai – nebaigti gaminti karoliai, pakabučiai (vieni nebaigti gręžti, kiti dar nenušlifuoti). Nemažai iškasta ir titnago grąžtelių bei smiltainio akmenų – šlifavimui.

Į pietus nuo Šventosios miestelio besitęsiančiose pelkėse melioratoriams 1966 m. kasant kanalus, vietos gyventojai užtiko radinių iš akmens amžiaus stovyklų. Istorijos m. dr. Archeologei R. Rimantienei vadovaujant, 1967-1972 m. buvo atlikti archeologiniai kasinėjimai, davę naujų duomenų apie pamariečių buitį.

1967-1969 m. ištyrinėtos dvi akmens amžiaus stovyklos. Pirmosios stovyklos apatiniame sluoksnyje, be gausių keramikos dirbinių – puodų ir jų šukių, rasta žvejybos įrankių – irklų, valčių, tinklų liekanų, plūdžių, suktuvų tinklams traukti. Iškasta taip pat ir strėlių bei iečių kotų, papuošalams vartotų dantų ir gintarinių apskritų sagučių-karolių. Pagal keramiką stovykla priklausė vakarinei Narvos-Nemuno kultūros grupei, kuriai atstovauja Sarnatės ir netoli Juodkrantės rastos stovyklų liekanos. Stovykla datuojama III tūkstant. pr. m. e.

Viršutiniame sluoksnyje gyventa vėliau, greičiausiai II tūkstant. pr. m. e. pradžioje. Čia šalia gausios keramikos ir medinių dirbinių liekanų rasti titnaginiai trikampiai strėlių antgaliai, laivinis akmens kirvelis su mediniu kotu, įtveriamieji akmeniniai kirveliai, gintariniai trapeciniai pakabučiai, keturkampės ir apskritos sagutės-karoliai ir ilgi cilindriniai karoliai.

Antrosios stovyklos apatiniame horizonte, be daugybės gėlavandenės žuvies ašakų, iškasta žvejybos įrankių – irklų, medinė ritė, geldelių, iš liepos karnų išausto audinio fragmentas.

Įdomiausias šios stovyklos radinys -juodalksnio rąstelis su ištašyta žmogaus galvute viršūnėje. Rasta neapdorotų, bet apskaldytų gintaro gabalų, keletas ruošinių pailgiems karoliams, apskritos sagutės-karoliai, trapeciniai netaisyklingi pakabučiai. Šis horizontas priklausė III tūkstant. pr. m. e. ar antrajai VI tūkstant. pr. m. e. pusei.

Ištyrus 23-osios stovyklos 1500 m2 plotą – siaurą ruožą pagal buvusio ežero krantą, – rasta per 6000 puodų šukių, apie 5000 gabalų gintaro, daug gintaro nuoskalų ir sudužusių ruošinių apskritoms sagutėms. Iškasti ir gintariniai ornamentuoti trapeciniai pakabučiai, plokščias, didelis, taškučiais puoštas žiedas, cilindriniai karoliai bei trikampiai titnaginiai strėlių antgaliai, peiliai ir gremžtukai, kuriais, matyt, buvo apdorojamas gintaras. Dideli, plokšti, išilgai perskelti granitiniai akmenys, atrodo, buvo naudojami gintarui gludinti. Išlikę ir namų apyvokos medinių daiktų – kultuvių riešutams skaldyti, kaušų, kanapių siūlų.

Radiokarboniniu būdu nustatyta, kad stovykla egzistavo apie 2280-2240 m. pr. m. e. Prieita išvados, kad Narvos-Nemuno kultūros gyventojams pradėjus bendrauti su ateiviais – šukelinės ir virvelinės keramikos žmonėmis, pastarieji perėmė iš vietinių žvejojimo būdus, įrankius ir gintaro papuošalus.

1972 m. kasinėdama teritoriją, prie kurios buvo Šventosios 3-oji akmens amžiaus stovykla, R. Rimantienė rado dvi labai retas apeigines lazdas su briedžio galvutėmis viršūnėse.

Šimtai neįprastų formų gintarinių figūrėlių ir papuošalų, rastų Rytprūsiuose, Juodkrantėje, Palangos apylinkėse, Latvijos pajūryje, jau XIX a. vertė mokslininkus galvoti, kada pradėtas apdirbti gintaras. Nuodugniais gamtamoksliniais metodais ištyrus tuos papuošalus ir figūrėles jau tada nustatyta, kad jie pagaminti dar akmens amžiuje. XX a. patikslinta, kad gintaro papuošalų, antropomorfinių ir zoomorfinių figūrėlių gamybos tradicija pietrytiniame Baltijos pajūryje gimė IV tūkstm. pr. Kr. Ją pradėjo Narvos kultūros žmonės, pirmieji Baltijos jūros pakrantėse, prie lagūnų ir įlankų, ėmę rinkti gintarą ir gaminti iš jo įvairiausius dirbinius. Paslaptingas gintaro atsiradimas iš jūros, neįprastos savybės (dega, skleisdamas malonų aromatą, o paimtas į rankas visada šiltas) seniesiems Narvos kultūros medžiotojams ir žvejams, matyt, darė įspūdį. Rinko jo didžiulius kiekius, išmestus jūros bangų ar sekliuose lagūnų ežerėliuose, darė papuošalus arba tik vos apdorotą žaliavą parduodavo kitiems. Taip įgavo įgūdžių jį apdirbti, juo prekiauti ir skleisti šiuos nuostabius dirbinius visoje Šiaurės Rytų Europoje.

Seniausius Baltijos pajūrio gintaro apdirbėjus ši medžiaga patraukdavo ne tik spalvomis ar skaidrumu, šiltu vidiniu spindesiu, primenančiu garbinamos ugnies ir saulės švytėjimą. Gamindami figūrėles, papuošalus, meistrai pirmiausia atsižvelgdavo į gamtos sukurtas rastos žaliavos formas. Nežymiai jas keisdami, gebėjo sukurti labai įvairių formų gintaro dirbinių rinkinį. Natūralias formas keisdavo nežymiai gludindami paviršių, briaunas, retkarčiais apskaldydami ruošinį. Ornamentai nesudėtingi, juos kurdavo taškučių ir negilių, geometriškai išdėstytų įraižėlių eilutėmis.

Kabučiai sudarė didžiausiąją gintaro dirbinių grupę. Jų gamybai naudojo natūralias labai skaidrias gintaro plokšteles, susidariusias gintarmedžių medienos audiniuose arba požievinėse ertmėse. Tai pailgos, ovalios, taisyklingos formos, lęšio skerspjūvio, labai glotnaus paviršiaus plokštelės. Tereikėdavo jas nugludinti. Iš dviejų pusių viršutinėje dalyje titnaginiu grąžteliu pragręždavo skylutę ir auksaspalvis gintaro papuošalas suspindėdavo visu savo grožiu. Iš tokių plokštelių kiek vėliau (jau III tūkstm. pr. Kr.) gintaro meistrai išmoko gaminti ovalius diskus, skridinius, juos ornamentuoti susikertančiomis duobučių eilėmis, negiliomis įraižėlėmis.
Kita pamėgta forma buvo iš gintaro varveklių padaryti vadinamieji pailgi cilindriniai karoliai. Šių karolių gamybai naudojo skaidrų sluoksniuotą gintarą, susidariusį sakams lėtai tekant iš sužalotos medžio vietos. Iš 20 cm ir 2–3 cm skersmens cilindro formos varveklių, juos apskaldžius, nugludinus ir ilgais titnaginiais grąžteliais iš abiejų pusių išgręžus skyles, būdavo gaminami labai dailūs, kartais net iki 10 cm ilgio ir net iki poros centimetrų skersmens cilindro formos karoliai. Ypač gausus tokių karolių rinkinys 1882 m. buvo rastas garsiajame Juodkrantės gintaro dirbinių lobyje.

Iš gintaro lašų gamindavo dvigubas sagas, o iš plokščių gintaro gabalėlių darė mažas apvalias ar keturkampes gintaro sagutes. Gerąją (išorinę) sagos pusę ypač kruopščiai nugludindavo, o iš vidinės pusės išgręždavo dvi V formos skylutes taip, kad gerojoje pusėje jų nebūtų matyti. Tokios sagutės ne itin tvirtos, tačiau labai gražios. Jomis drabužių nesegdavo, o tik puošdavo, t. y. prisiūdavo išorinėje drabužio pusėje. Yra akmens amžiaus kapų, kurių radiniai liudija, kad prie vieno drabužio kartais prisiūdavo net iki 300 (!) sagučių. Jų dydis įvairus: nuo 0,5 cm iki 5 cm skersmens. Šios formos papuošalai sudaro pačią gausiausią akmens amžiaus gintarinių papuošalų dalį. Pietrytiniame Baltijos pajūryje ir Šiaurės Rytų Europos akmens amžiaus žmonių gyvenvietėse ir kapinynuose rasta dešimtys tūkstančių šios rūšies gintaro papuošalų.

Antropomorfinės ir zoomorfinės figūrėlės rastos dar XIX a. pabaigoje Juodkrantės lobyje. Jau daugiau kaip 100 metų visuose pasaulio leidiniuose jos atstovauja Rytų Baltijos akmens amžiaus dailei. Naujausia archeologinė medžiaga iš Lietuvos ir Latvijos pajūrio gyvenviečių – Šventosios ir Sarnatės – leidžia daryti išvadą, kad daugumos Juodkrantės lobio gintarinių figūrėlių veidai atlikti ta pačia maniera kaip ir medinių stabų: ryškus antakių lankas, nosis.

Manoma, kad šios skulptūrėlės iš 4000–2500 m. pr. Kr. Nedidelės zoomorfinės figūrėlės, vaizduojančios briedžių galvas, paukščius, meškas, rastos įvairiuose Baltijos kraštų akmens amžiaus paminkluose. Jos padarytos iš ypač skaidraus gintaro ir tik bendriausiais bruožais perteikia charakteringas atskirų gyvūnų kūno dalis arba visas figūrėles. Ryškiau atskleisti figūrų detalėms gintaras dėl savo trapumo bei nedidelių figūrėlių matmenų nebuvo tinkama medžiaga.
Seniausieji, dar Narvos kultūros žmonių gaminti gyvūnų ar antropomorfiniai visafigūriai atvaizdai, matyt, buvo žvėrių kulto simbolika. Gintaras ypač tiko šiai simbolikai išreikšti. Gintariniai skridiniai, diskai, grandys buvo gaminami tik iš labai geros kokybės ir skaidraus gintaro. Dažnai jų puošybai taikyta į centrą orientuota ornamentika. Tai galėjo būti saulės simboliai. Jų ir vieta to laikotarpio kapuose ypatinga: dažniausiai dėti ant mirusiųjų akių.

Senųjų europiečių, visų pirma Narvos kultūros gentys, atrodo, turėjo bent tris gintaro apdirbimo centrus, kurių dirbiniai gerokai skiriasi formomis. Didelis centras buvęs Šventojoje ir į šiaurę nuo jos, Sarnatėje prie Liepojos, o kitas – Rytų Latvijoje – Lubano ežero apylinkėse, kur gintarą iš Baltijos pakrančių atsigabendavo Dauguvos upe. Svarbaus gintaro apdirbimo centro vėliau būta ir Sembos pusiasalyje. Kiekviename centre gamindavo savitus gintaro dirbinius. Pagal jų formas archeologai ir nustato, kada, iš kurio centro ir kuria kryptimi buvo prekiauta gintaru

Intensyviausiai gintaru prekiauta 3500–2500 m. prieš Kristų. Tai liudija didieji gintaro lobiai. Vien Lubano ežero pakrantėse Rytų Latvijoje jau surinkta beveik 20 000 gintaro dirbinių. Ankstyvuoju gintaro gamybos ir prekybos laikotarpiu vyravo rytinė ir šiaurinė šios prekybos kryptis, o vėliau, jau indoeuropiečių kultūrų laikotarpiu, pačioje akmens amžiaus pabaigoje ir ankstyvųjų metalų epochoje, labai išauga Sembos ir Vyslos žemupio centro vaidmuo. Prekyba gintaru pasuka pietų link ir pasiekia ankstyvąsias Egipto bei Mikėnų civilizacijas.