Archeologai yra išaiškinę, kad gintaras pradėtas naudoti dar paleolito laikais. Akmens amžiuje kai kuriose valstybėse jis atliko pinigų funkciją. Neįmantrios išvaizdos vėriniai ir apyrankės baltų šeimose buvo perduodami palikuonims iš kartos į kartą kaip didžiulė vertybė.

Nuo Baltijos pakrančių šiaurės auksas nukeliaudavo į Romos imperiją, Artimuosius Rytus, tolimąją Kiniją bei Japoniją, kur nepaprastomis sukcinito (gintaro) savybėmis žavėjosi vietiniai gydytojai. Nuo seno gintarui buvo priskiriama gydomoji galia. Dar antikos laikais gintaras, ypač gintaro rūgštis, naudota farmakologijoje.

Gintaru buvo malšinamas ausų, akių, skrandžio ir dantų skausmas, juo gydė reumatą. Gintaras šiandien naudojamas gydant šlapimo pūslės, skrandžio ligas, bronchitą.

Kadangi degdamas gintaras skleidžia malonų kvapą, jį jau mūsų protėviai naudojo gamindami kvepiančiuosius mišinius.

Dabar, kai kosmetologijoje ir ypač medicinoje pamažu, bet tvirtai grįžtama prie ekologiškai švarių organinių medžiagų, kurias dovanojo pati gamta, didėja ir gintaro bei jo sudėtinių dalių populiarumas vaistų, mitybos priedų, kosmetikos preparatų gamyboje.
Kaliningrade (Rusija), Lodzėje, Krokuvoje (Lenkija) veikia gydomosios ir kosmetikos gamybos linijos, kur preparatams gaminti naudojamas ir gintaras.

Baltarusių minerologas Albertas Bogdasarovas nepoliruotus gintaro vėrinius rekomenduoja naudoti gydant žmones, ypač vaikus su pažeista skydliaukės funkcija, nukentėjusius per Černobylio katastrofą.

Prieš du tūkstančius metų nusidriekė Gintaro kelias per Europą. Juo gintaras keliaudavo net iki dabartinės Graikijos ir Italijos.

Senovės Romoje už gintaro gabaliuką buvo galima nusipirkti vieną vergą. Tikėta, kad gintaras, nešiojamas ant kaklo, apsaugo nuo gerklės ligų, padeda išlaikyti šviesų protą (senovės Romoje gyvenęs žymus to meto gydytojas Kalistratas (Calistratus) rašė, kad gintaro milteliai, sumaišyti su medumi, gydo gerklės, akių, ausų ligas, o geriami su vandeniu padeda nuo pilvo skausmo).

Romėnės moterys ne tik pačios nešiodavo gintaro karolius, bet ir ijų vaikai, kad „bloga akis“ nenužiūrėtų. Norėdamos ilgiau išlaikyti jaunatvišką išvaizdą, gintaro gabaliukus moterys nešiodavosi delnuose.

Po Kristaus gimimo, bažnyčiose gintarą, kartu su kvapiosiomis medžiagomis naudojo ir smilkalams. Padedantis susikaupti degančio gintaro kvapas išgrynindavo aplinką ne vien tik bažnyčiose. Juo aprūkydavo ir patalpas, kuriose gulėdavo ligoniai. Tokiu būdu oras būdavo dezinfekuojamas, sumažėdavo galimybė užsikrėsti įvairiomis ligomis kitiems, o taip pat pagreitindavo sveikimą.

Viduramžiais gintarinius karolius nešiodavo sergantieji gelta, kad „gintaro geltonumas ištrauktų nesveiką geltonumą iš kūno“. Gintaro apyrankės mažindavo sąnarių ir raumenų skausmą. Tik po to, kai šis gydymo būdas nebepadėdavo, žmonės kreipdavosi į vaistinę.

Farmacininkai tvirtindavo, kad kuo smulkesnis gintaras, tuo geriau jis padeda, lengviau organizmas „ištraukia“ gydančiąją medžiagą. Dėl šios priežasties gintaras pradėtas smulkinti, malti. Gintaro miltelių vaistininkai įmaišydavo į trinamuosius tepalus, iš jų darydavo ištraukas. Yra ne vienas aprašymas, kad medaus, rožių aliejaus ir gintaro miltelių mišinys būdavo skiriamas skydliaukės ligomis sergantiems pacientams. Tikėta, kad toks mišinys gali išgelbėti net nuo maro.

Viduramžių vaistinėse gintaro ekstraktas (Extractum succini) būdavo skiriamas nusilpusių žmonių organizmui stiprinti, žaizdoms, sumušimams tepti, o gintaro aliejus (Oleum succini) – trinti skaudamas kūno vietas.

Dar garsusis medicinos kūrėjas Hipokratas (460-377 m. pr. Kr.) savo veikaluose aprašė gydomąsias gintaro ypatybes ir jo vartojimo būdus. Šiomis žiniomis mokslininkai naudojosi iki pat viduramžių.

Senovės Romoje gintaras vartotas kaip vaistas ir apsisaugojimo priemonė nuo įvairių ligų. Žymus to meto gydytojas Kalistratas rašė, kad gintaras saugąs žmogų nuo beprotystės, sutrintas su medumi gydąs gerklės, ausų ir akių ligas, geriamas su vandeniu skrandžio ligas.

Persų mokslininkas Ibn Sinas (Avicena) gintarą vadino vaistu nuo daugelio ligų. Rytų kraštuose gintaro dūmai turėję galią stiprinti žmogaus dvasią, suteikti drąsą. „Gintaro sirupas” – gintaro rūgšties ir opiumo mikstūra – Kinijoje vartotas kaip raminamoji antispazminė priemonė.

Lietuva – gintaro kraštas. Toks įprastas teiginys net neverčia susimąstyti, kas slypi po juo, kaip su juo susiję krašto gyventojai. Atsakyti į šiuos klausimus daug kuo padeda mus pasiekę istoriniai šaltiniai.

Dažnai, vos tik sunegalavus, iškart griebiamasi vaistų, ir tik vienas kitas žmogus naudoja paprastesnes, galinčias padėti profilaktikos priemones ar gydymo priemones.

Seniausiais laikais, kai prie Baltijos jūros pradėjo kurtis gyvenvietės, pakrantėse gintaro būdavo daug daugiau, negu dabar. Šviesi, saulę primenanti, gelsvų atspalvių, rankoje šilumą skleidžianti, lengvesnė už akmenį medžiaga domino žmones nuo seno. Imta manyti, kad ji gali apsaugoti juos nuo blogųjų dvasių.

Tikriausiai iš šio tikėjimo ir kilo pavadinimas „gint – aras“ („ginti“, „saugoti“). Taip žiloje senovėje atsirado amuletai, kurių randama pajūryje buvusiose gyvenvietėse.

Prieš Pirmąjį pasaulinį karą Lietuvoje buvo populiarios gintaro užpiltinės, padedančios nuo daugelio ligų bei stiprinančios kūną. Norint paruošti tokią tinktūrą, gintaro gabaliukai būdavo sumetami į tamsaus stiklo butelį, užpilami degtine ir laikomi šiltai keletą savaičių.

Dar keletas to meto patarimų ir „persergėjimų“, išlikusių iki mūsų dienų:

Gintaro karolius privalo nešioti auklės, kad apsaugotų save ir vaikus nuo užkrečiamų ligų.

Norint palengvinti vaikams dantų dygimą, reikia duoti pakramtyti gintaro karolius, žinoma, atsargiai, stebint, kad vaikas jų neprarytų ir nepaspringtų.

Gydant skaudančią ausį, reikia pasmilkyti gintaru. Gintaras deginamas, leidžiant dūmams pasiekti ausį ir dar geriau – jos vidų.

Seniau daug kas tikėdavo, kad gintarinis rožančius gelbsti nuo „piktų dvasių ir netyrų minčių“.

Po Antrojo pasaulinio karo prasidėjęs mokslo pakilimas suaktyvino ir eksperimentus su gintaru. Imta daugiau domėtis jo chemine sudėtimi, ieškoti įvairesnių gintaro pritaikymų žmonių gyvenime būdų. Jau keletą dešimtmečių pasaulyje atliekami gintaro gydomųjų savybių tyrinėjimai. Paaiškėjo, kad gintaro rūgštis, kurios būna nuo 3 iki 8 procentų skaidriame gintare, iš tikrųjų yra biostimuliatorius, kuris aktyvina žmogaus organizmą. Atlikta daug bandymų ir pasiekta gerų rezultatų derinant gintaro rūgštį su augaliniais preparatais, gautais iš vaistažolių. Pamažu tokios profilaktikos bei gydymo priemonės tampa vis populiaresnės. Bet kuriuo atveju, naudojant gintaro preparatus, būtina pasitarti su gydytoju.

Vos tik sunegalavę griebiamės vaistų, nors mūsų imuninės sistemos stiprinimui ir apsaugai nuo ligų gali padėti dar senolių patikrintos sveikatos išsaugojimo priemones.

Dabar lietuviai pamažu vėl atranda naudingas gintaro savybes, padedančias apsaugoti save ir vaikus, tačiau daugiausia jo išvežama į užsienį.

Lietuvoje taip pat populiarėja čiulptukai, pagaminti iš natūralaus gintaro, kurie esą padeda vaikams kalantis dantukams – mažina karščiavimą, skausmą, ramina. Šie produktai naudojami nuo seno ir vertinami geriau nei šiuo laikotarpiu vaikams siūlomos plastikiniai, mediniai ar guminiai pakaitalai.

Dar vienas preparatas – gintaro rūgštis, kuri yra gamtinės kilmės, jos sudėtyje nėra toksinų, ji nesikaupia audiniuose, prie jos nepriprantama. Šios medžiagos panaudojimas kūdikių uždegiminių lygų gydymui pavyko sėkmingai. Įrodytas ir jos veiksmingumas gydant bronchinę astmą, mažinant alerginės reakcijos pasireiškimus, pneumoniją, kvėpavimo takų infekcijas. Gintaro rūgštį rekomenduojama vartoti ir kaip profilaktinę priemonę ir nuo virusinių susirgimų. Ji teigiamai veikia ląstelių energijos apykaitą, padidina organizmo imunitetą. Preparatą rekomenduojama vartoti tiek ligos gydymui, tiek ir profilaktiškai.

Lietuviškas masažas gintaru

Lietuviška gintaro vonia, kai gintaras kaitinamas, o jo garai smelkiasi į odą

Ligos priežasties ieškokite ląstelėse!

Organizmo būklė yra tiesiogiai susijusi su audinių ląstelių mitochondrijomis. Esant įvairioms patologinėms situacijoms energetinės mitochondrijų funkcijos gerokai susilpnėja. Tyrimai, susiję su šiuo reiškiniu, buvo kelių metų eigoje vykdomi įvairių pasaulio šalių mokslinėse laboratorijose. Pastaruoju metu šis mokslinis tyrimas ypač patraukė dėmesį dėl to, kad buvo nustatytas mechanizmo sutrikimo ryšys su mitochondriniu DRN pažeidimu. Priežastis glūdi oksidacijos proceso sutrikime. Dėl jo ląstelėje atsiranda neatstatomi pakitimai. Paaiškėjo, kad oksidacinės ir energetinės apykaitos sutrikimai yra susiję su ląstelės informacijos perdavimo mechanizmu.

Visa eilė sunkių susirgimų yra susijusi su tuo, kad vyksta ląstelių DNR mutacijos. Faktiškai išvesta ligų grupė, kurios vadinamos mitochondrinėmis. Tai ligos, susijusios su nervų sistemos sutrikimu (neurodegeneratyvinės), Alzheimerio, Parkinsono sindromai, susirgimai vienaip ar kitaip susiję su audinių pažeidimais – kardiomiopatija, diabetas, raumenų distrofija.

Gintaro rūgštį galima naudoti kaip antioksidantą, kuris labai efektyvus organizmui bei turintis poveikį mitochondrijoms. Manoma, kad vartojant gintaro rūgštį padaugėja vilčių kovojant su šiomis žalingomis žmogaus sveikatai ligomis.

Taigi gintaro rūgštis – tai priemonė, kuri pasižymi atjauninti gebančiu efektu. Vartodamas jos preparatus, žmogus gali sulaukti garbaus amžiaus deramai, taip, kaip jis, o ne amžinoje kovoje su ligomis ir beieškant vaistų.

Gintaro rūgštis – natūrali, gamtinė medžiaga, suteikianti galingą sveikatingumo efektą, neiššaukianti šalutinio poveikio bei pripratimo, nesikaupianti organizme. Tai balti, kristalų pavidalo milteliai, kurių skonis panašus į citrinos rūgšties.

Gintaro rūgšties poveikis organizmui:

• gerina daugelio organų veiklą: smegenų, širdies (gerina jos maitinimą ir stiprina), inkstus (tirpdo akmenis), kepenis ir kt.;
• apsaugo nuo auglių susidarymo ir stabdo augimą jau atsiradusių;
• stiprina imunitetą, naudinga sergant bronchinėmis, plaučių uždegimo ligomis, esant alergijoms;
• stimuliuoja insulino gamybą organizme ir taip mažina cukraus kiekį kraujyje;
• normalizuoja nervų sistemos veiklą, padeda esant stresui;
• lėtina uždegiminius procesus, moterų ginekologinius susirgimus;
• neutralizuoja didelę dalį nuodų (tame tarpe ir nuo rūkymo, alkoholio, narkotikų);
• gerina mikrocirkuliaciją audiniuose ir organuose.

Gintaro rūgštis kosmetikos gaminiams suteikia minkštumo, lengvumo. Naudojant gintaro rūgštį oda tampa švelni, lygi, gydomas odos raudonis, kapiliarai, problematiškos vietos. Gintaro rūgštis lyg smulkios dulkelės puikiai pasiskirsto ant odos, suteikia lengvą švytėjimą, skaistumą. Tai puikus odos atjauninimo būdas!

Naudojimas:

Geriamasis tirpalas: 250 ml (stiklinėje) vandens ištirpinkite 1/4 kavos šaukštelio gintaro rūgšties ir išgerkite per parą (arba pagal savo skonį).

Tonikas veidui: 2 arbatinius šaukštelius sumaišyti su 100 ml vandeniu.

Naudokite gaminamuosiuose veido kremuose, kaukėse.

Poveikis: reguliuoja širdies ritmą, ramina nervų sistemą, stiprina imunitetą, pasižymi ryškiu bakteriostatiniu efektu, padeda atkurti odos elastingumą, stangrumą ir atspalvį, ją atjaunina, nublukina pigmentines dėmes.

Odos tipas: visi odos tipai

Sudėtis: 100 % natūrali gintaro rūgštis, išgauta lydant gintarą

GINTARO RŪGŠTIS – tai produktas, gaunamas perdirbant natūralų gintarą. Tai absoliučiai nekenksminga medžiaga, kuri pasižymi ypatingomis naudingomis savybėmis:

1. Stimuliuoja energijos gamybą ląstelėse.
   Su amžiumi, be visų kitų pakitimų, organizmo ląstelės praranda savo sugebėjimą gaminti energiją. Organizmui pradeda trūkti energijos normaliam daugelio jo atliekamų funkcijų aprūpinimui, o tai veda prie organizmo suglebimo ir greito senėjimo. Svarbiausia medžiaga organizme, kuri suteikia energijos yra ATF adenozintrifosfatas. Gintaro rūgštis kaip tik skatina ATF gamybą. Taigi ji yra galingas energijos gamybos ir daugelio organizmo funkcijų stimuliatorius, ir pasižymi ypatingu atstatančiu pajėgumu.
2. Stiprina ląstelių kvėpavimą, padeda ląstelėms, audiniams ir organams įsisavinti deguonį.
3. Nukenksmina laisvuosius radikalus. Pasižymi stipriu antioksidantiniu poveikiu.
   GINTARO ALIEJUS gaunamas gintaro lydymo proceso metu, kartu su gintaro rūgštimi. Kondensuojantis dujoms išsiskiria aštraus kvapo ir tamsiai rudos spalvos gintaro aliejus. Pagal savo fizines-chemines savybes šis aliejus priskiriamas eterinių aliejų grupei ir kaip visi aliejai lengvai tirpsta riebiuosiuose aliejuose, bet ne vandenyje.

Gintaro aliejaus sudėtyje yra 70 0/0 terpenų seksviterpenų , kurie grynam pavidale nebuvo išgauti. Be to, aliejuje yra spiritai, ketonai, fenolai ir hidro-aromatiniai junginiai. Jame taip pat yra gintaro, acto ir kitų karboninių rūgščių.

Gintaro aliejus – antiseptikas, pasižymintis imunitetą stimuliuojančiu poveikiu, ir žaizdeles užgydančiomis savybėmis. Tepant ant odos greitai įsiskverbia gilyn. Plačiai naudojamas dermatologijoje gydant furunkuliozę, inkštirinius bėrimus, pūslelinę, dedervinę, psoriazę, žaizdeles, trofines opas, pragulas ir nudegimus. Kaip aromaterapijos priemonė padeda gydant viršutinių kvėpavimo takų ligas, palengvina būklę esant bronchinei astmai ir tuberkuliozei.

Visos išvardintos gintaro rūgšties ir gintaro aliejaus savybės jau yra seniai žinomos ir naudojamos tiek liaudies, tiek tradicinėje medicinoje bei farmakologijoje.