O, paklausykit vakarais,  

Kai marių bangos nerimauja

Ir krantą barsto gintarais

Gelmės nematomoji sauja…

Maironis

Gintarą pažinusios tautos daugelį amžių spėliojo, kas gi yra toji graži gamtos dovana, kaip ji atsirado. Kol mokslas nebuvo taręs apie gintarą tiesos, jos pagal savo gyvenamąsias sąlygas ir papročius kūrė apie jį įvairius padavimus bei mitus. Kai kurie pasiekė ir mūsų laikus. Tuose mituose gintarui, kaip ir daugeliui nesuprantamų gamtos reiškinių, buvo priskiriama dieviška kilmė.

Įžymus romėnų poetas Ovidijus pačioje mūsų eros pradžioje sueiliavo mitą apie Fajetoną, kurio tragiškame finale aiškinama gintaro kilmė. Gintaras, pasak Ovidijaus, yra Saulės dievo Febo žmonos Klimenos ir jos dukterų ašaros, išlietos apverkiant Fajetoną. Dievaitis norėjęs pasivažinėti savo tėvo Febo Saulės vežimu, tačiau nemokėjęs suvaldyti žirgų, per arti atsidūręs prie žemės ir ją padegęs. Dzeusas už tai jį nutrenkęs į Eridano upę.

Fajetono motina Klimena ir seserys labai jo gailėjusios ir smarkiai raudojusios. Beraudodamos jos įaugusios į žemę ir pavirtusios medžiais. Nuo tų medžių sakų taip pat lašėjusios ašaros. Nuo Saulės jos sukietėjusios ir virtusios gintaru, kurį upė pagauna ir siunčia romėnėms, kad šios pasipuoštų.

Padavimų apie gintarą sukurta ir Lietuvoje. Pagimdė juos gražūs, poetiški Lietuvos pajūrio vaizdai, tos aplinkybės, kuriomis gintaras patenka į žmogaus rankas. Baltija išmeta gintarą į auksinį Lietuvos pajūrio smėlį nerimaudama, giliai alsuodama. Ir kuo tas alsavimas gilesnis, audringesnis, tuo daugiau Baltija paberia į krantą gintaro lašelių, o kartais ir didelių gabalų.

Tokia poetiška gintaro kelionė iš jūros gelmių į pakrantę tikros gintaro istorijos nežinančioje liaudyje pagimdė fantastinį padavimą, pasak kurio, kiekvienas jūros bangų išplautas gintaro gabalėlis esąs nepaprastai taurios bei karštos ir tragiškos meilės vaisius. Todėl jis skaidrus kaip ašara, tyras kaip Jūratės ir Kastyčio meilė.

Atsitikę tai senai senai, kai dievas Perkūnas dar buvęs vyriausias visų dievų, o deivė Jūratė gyvenusi Baltijos jūros dugne gintaro rūmuose. Ji buvusi visų deivių gražiausia ir nežinojusi, kas yra žmogiška meilė.

Jūroje, prie Šventosios upės įtakos, Jūratės vandenų karalijos žuvytes savo tinklais gaudęs drąsus žvejas Kastytis. Pasiuntusi Jūratė undines, kad šios įspėtų Kastytį nedrumsti Baltijos vandenų, negąsdinti žuvyčių. Bet žvejas, nepabūgęs deivės įspėjimų, nebodamas undinių vylių, ir toliau mėtęs į Baltiją savo tinklus. Karštai pamilusi Kastytį už drąsą ir grožį Jūratė, nusiviliojusi jį į gintaro rūmus.

Perkūnas, sužinojęs, kad nemirtinga deivė pamilusi žvejo sūnų, didžiai užsirūstinęs. Jis savo žaibais sugriovęs gintaro rūmus, nužudęs Kastytį, o Jūratę prirakinęs prie tų rūmų griuvėsių sienos.

Čia Jūratė, bangų blaškoma, nuolat raudanti Kastyčio ir nelaimingos judviejų meilės. Jos rauda būna tokia jaudinanti, kad amžinai šaltos, ramios jūrų gelmės pradedančios nerimauti, audrintis ir siausti, išmesdamos iš gilumos ir išplaudamos į krantą Perkūno sudaužytų gintaro rūmų skeveldras.

Smulkučiai gintaro gabalėliai – Jūratės ašaros, tyros ir skaidrios, kaip tyra ir skaisti buvusi tragiška jos meilė.

Šitaip pasakoja apie gintaro atsiradimą prieš daugelį amžių sukurtas lietuvių liaudies padavimas, kurio įkvėpti, lietuvių poetai, kompozitoriai, dailininkai sukūrė puikių kūrinių: lietuvių poezijos klasikas Maironis parašė lyrinę poemą „Jūratė ir Kastytis“; pagal jos siužetą kompozitorius J. Gruodis parašė baletą, V. Klova – simfoninę poemą, K. Kaveckas – chorinę poemą; dailininkas S. Kazimieraitis šia tema sukūrė spalvingą vitražą, skulptorė N. Gaigalaitė nulipdė gražią skulptūrinę kompoziciją, vaizduojančią Jūratę ir Kastytį (šis iš bronzos lietas kūrinys pastatytas Palangoje prie fontano Basanavičiaus gatvės gale, netoli pajūrio kopų).

Maironis. Jūratė ir Kąstytis

Saulutė leidžias vakaruos,
Skubėk namo, skubėk, Kastyti!
Matutė laukus nekantruos:
Jai nusibos besižvalgyti
Į besiūbuojančias mares
Ir vėjo ištemptas bures.

Bet Kastytį,
Kaip matyti,
Marių dovanos vilioja;
Vakarėlio jis nelaukia,
Tik žuvytėms tinklą traukia,
O mintis dausos’ skrajoja.

Liūliuoja vilnys pamaži;
Aukštai žvaigždutės pasimatė;
Ir štai iš vandenų graži
Išplaukia dieviška Jūratė,
Balta kaip vandenų puta,
Žaliai lig pusės pridengta.

Oi Kastyti
Baltalyti,
Kam žuvytes man vilioji?
Kam vilioji marių giją?
Marės – mano viešpatija!
Aš – Jūratė nemarioji.

Bet nenusiminė bailiai
Kastyčio vyriška krūtinė;
Akių tik žiebė spinduliai
Ir jėga tryško begalinė;
O atsikvėpęs sau plačiai,
Irklavo į aną stačiai.

Vos Jūratė
Jį pamatė
Priešais milžinu galiūnu,
Užsimiršusi skaistybės,
Savo dieviškos didybės,
Pamylėjo žemės sūnų.

Pakilo vėsulas staigus;
Sujudo bangos apmaudingos;
Nustebo net patsai dangus,
Kada Jūratės dauggalingos
Kasa ir lūpų geiduliai
Kastytį palietė meiliai.

Jis laimingas!
Stebuklingas
Marių pasakas sapnuoja!
O Jūratė prie jo šono,
Rūmuos gintaro geltono,
Jam akis saldžiai bučiuoja!..

Bet susirūstino smarkus
Perkūnas, iš dangaus pamatęs,
Kad drįso palytėt žmogus
Skaistybę dieviškos Jūratės;
Paleidęs žaibą ir griausmus,
Sudaužė gintaro namus.

O Kastytį
Baltalytį
Liepė bangai pasiūbavus
Palangoj, aikštėn pušyno,
Išvilioti ant smeltyno,
Negyvai jį užbučiavus.

O, paklausykit vakarais,
Kai marių bangos nerimauja
Ir krantą barsto gintarais
Gelmės nematomoji sauja:
Girdėtis per miglas druskas,
Lyg verkia ir vaitoja kas!

O vaitoja,
Ašaroja
Tai Jūratė nelaiminga:
Atsiminusi Kastytį
Ir kad rūmai sudaužyti
Dievo apmauda bausminga.

Dabar lietuvė pamariais,
Suvarsčius gintarų siūlelį,
Sau mėgsta baltą kaklą jais
Gražiai papuošti prieš bernelį;
Bet kai meilužę uždainuos,
Ji skamba tonuose liūdnuos.

O kai myli,
Norint tyli,
(Jos sapnai tylėt įpratę),
Tai ta meilė jos krūtinėj
Neša jėgoj begalinėj
Kartais audrą, kaip Jūratė.