Žlugus Romos imperijai, ankstyvaisiais viduramžiais gintaras naudotas vien utilitariniams religiniams tikslams, iš jo gaminti vienodi seriniai rožančiai ir kryželiai, kartais kulto atributai. Tikrų meno dirbinių iš šio laikotarpio nežinome. Be to, daug gintaro naudojama smilkymui ir medicinos reikalams – to laikotarpio gydymas nedaug skyrėsi nuo magijos.

XVI a. gintaro meistrai telkėsi vien Briūgėje ir Liūbeke, vėliau, nuo XV a., gintarininkų gildijų įsisteigia Dancige, Karaliaučiuje ir daug kur kitur. Atrandami labai sudėtingi gintaro apdirbimo metalą, dramblio kaulą, emalį, graviruoti, skaptuoti, pjaustyti, sukurta įvairių būdų ir priemonių medžiagai paryškinti, jos grožiui ir specifiniam šiltam spindesiui pabrėžti.

Pradėta nuo buitinių dirbinėlių, įvairių niekučių, daugiausia mėgdžiojant antikos stilių, o vėliau imta gaminti išimtinai labai meniškus kūrinius: vazas, taures, lėkštes, veidrodžių rėmus, kvepalų flakonus, tabokines, pudrines, tualetines dėžutes, net spinteles, skulptūrines kompozicijas (statulėles, bareljefus) ir daug kitų panašios paskirties daiktų, gausiai puoštų įmantriais raižiniais ir reljefais.

Šiais daiktais buvo puošiami didikų rūmai ir bažnyčios, jie buvo viena populiariausių dovanų diplomatinių vizitinių metu. Matyt, tokiu būdu daugiausia bus atkeliavę gintaro dirbiniai, saugomi Maskvos Ginklų Rūmuose, Sankt Peterburgo Valstybiniame Ermitaže.

Gintaro meninis apdirbimas atgimsta Renesanso epochoje ir ypač suklesti XVII a. – XVIII a. pradžioje. Iš to laikotarpio meno kūrinių išlikę nedaug dėl gintaro trapumo, dėl kartkartėmis Europą ištikdavusių negandų ir kitų priežasčių. Tačiau, tie meno kūriniai, kuriuos šiandien turime, yra daugelio muziejų puošmena, rodanti didelį juos kūrusių meistrų meninį išprusimą, subtilų skonį ir medžiagos specifikos jutimą.

Šalia meno kūrinių, XVII a. viduryje skaidrus, labai šviesus gintaras buvo naudojamas ir optikoje, akiniams, didinamiesiems stiklams ir net mikroskopams gaminti. Yra duomenų, kad tokių lęšių mokėta gaminti ir senovės Romoje.

XVII a. buvo žinomi būdai, kaip gelsvą gintarą padaryti visai skaidrų ir bespalvį; dabar šis būdas yra visai užmirštas.

Jau nuo XVI a. mokslo veikaluose randame daugybę skirtingų gintaro lakų gamybos receptų. Daugiausia jis naudotas muzikos instrumentams lakuoti. Manoma, kad garsiųjų Kremonos smuikų meistrų Nikolo Amačio (1596 – 1684) ir Antonijo Stradivarijaus (1644 – 1737) instrumentų ypatingas skambėjimas priklausė nuo to, kad jie lakuoti gintaro laku.

Iki pat 1941 m. populiariausias gintaro dirbinių asortimentas: pypkės, kandikliai, sąsagos, sagos, kryželiai, plunksnakočiai, skėčių ir lazdelių rankenėlės, apvalių karolių ir pan.

Gintaro gabalai su unikaliais inkliuzais, dėl kurių varžosi visi pasaulio muziejai, buvo laikomi broku ir buvo malami. Visos šios procedūros rezultatas – lydymas ir presuotas gintaras. Iš šios niekam tikusios surogatinės dar vienos plastmasės gaminama gremėzdiški rašymo reikmenų komplektai, vazos, šachmatai ir kiti ,,pradiniai” daiktai. Presuoto gintaro ,,kokybei pagerinti” į jį pridedama žalių, mėlynų, raudonų ir kitokių dažų: gautas produktas jau visiškai nesiskiria nuo plastmasių.

Lietuvoje gintaras traktuojamas kaip juvelyrinis akmuo. Čia daug prisidėjo Klaipėdos ,,Dailės” kombinato dailininkų , pirmiausia Felikso Daukanto, ieškojimai. Nemažo būrio liaudies dailininkų gintaro meistrų pastangomis Lietuvos gintaro pramonė sugebėjo išsivaduoti iš nusistovėjusio požiūrio į gintarą kaip eilinę pramonę, bedvasę medžiagą.

Nuo 1957 m. ,,Dailės” kombinate įdiegiami nauji gintaro apdirbimo metodai, visiškai kitokie negu ankstesni. Žymios menotyrininkės M.Tichomirovos nuomone, Lietuvos dailininkai buvo gintaro naujo traktavimo iniciatoriai. Jų kūriniuose svarbiausia – pats gintaras, visos menininko pastangos nukreipiamos tik į gintaro natūralaus grožio, estetinių savybių išryškinimą. Iš tikrųjų šiam naujam, dabar plačiai paplitusiam požiūriui į gintarą pradžia duota Lietuvoje, kur nuo seno gintaras laikomas ne tiek materialine vertybe, kiek tam tikru talismanu, daiktu, džiuginančiu širdį.

GINTARO APDIRBIMO TRADICIJOS

Gintaras nuo senų laikų naudojamas įvairiausiems poreikiams. Muziejuose sukaupti atskirų istorijos laikotarpių, pradedant neolitu ir baigiant mūsų dienomis, papuošalai ir kiti dirbiniai byloja apie didelį gintaro populiarumą ir platų jo naudojimą taikomojoje dekoratyvinėje dailėje.

Naujausi archeologų radiniai įgalina padaryti išvadą, kad jau neolite gintaro žaliava buvo vežama iš Baltijos pakraščių į kitas šalis, kurių gyventojai patys gamindavosi iš jos gintaro dirbinius. Tai rodo skirtingi rastų gintaro papuošalų stilistiniai niuansai.

Jei neolite ir ankstyvajame žalvario amžiuje gitaras papuošaluose dar negalėjo būti derinamas su kitomis medžiagomis, tai vėlyvajame žalvario ir ypač geležies amžiuje karolių apvaroms šalia žalvario, stiklo, emalio bei kitų medžiagų naudojamas ir gintaras.

Baltijos gintaras dideliais kiekiais pasiekdavo antikinius civilizacijos bei kultūros centrus – Finikiją, Graikiją, Romą, kur buvo apdorojamas amatininkų profesionalų. Šių dirbinių yra išlikę daugiausia Vakarų Europos muziejuose.

Braitono (Anglija) muziejuje tarp žalvario amžiaus profesinių gintaro dirbinių eksponuojamas iš vieno gintaro gabalo ištekintas 7,5 cm aukščio puodukas – techninio medžiagos apvaldymo pavyzdys.

Vėlyvojo žalvario amžiaus papuošaluose gintariniai karoliukai būdavo meniškai įkomponuojami žalvarinėse fibulose (pavyzdžiui, fibuloje su 3 karoliukais, kuri saugoma Sarajevo muziejuje).

800-600 m. pr. m. e. kai kuriuose tauriųjų metalų ir dramblio kaulo dirbiniuose gintaras buvo naudojamas inkrustacijai kaip brangakmenis. Tokia yra liūto galva iš dramblio kaulo su gintarinėmis akimis, rasta į pietus nuo Kijevo, fantastinio žvėries auksinė plaketė su gintaro akimis, auksinė žvėries figūra su gintaro inkrustacijomis ausyse. Abu pastarieji dirbiniai buvo rasti Kubanės krašte ir saugomi Sankt Peterburgo Ermitažo rinkiniuose.

Romos imperijos teritorijoje buvo tokie garsūs gintaro apdirbimo ir prekybos centrai, kaip Akvilėja prie Adrijos jūros, Masilija (dabartinis Marselis) prie Viduržemio jūros ir kiti. Jie aprūpindavo gintaro dirbiniais Imperijos gyventojus, ypač nobilių sluoksnius.

Romos respublikos klestėjimo metu meistrai kūrė iš gintaro penatų skulptūrėles, portretines žmonių galvutes, savo menine išraiška nesiskiriančias nuo to meto tradicinių marmurinių bei terakotinių skulptūrėlių. Keletas tokių gintarinių skulptūrėlių saugoma Drezdeno Albertinumo muziejuje.

Plastiškiau ir drąsiau gintaro medžiagą skulptūrėlėms naudojo Imperijos laikotarpio meistrai (konsolės pavidalo skulptūrinė grupė, saugoma Drezdeno muziejuje, Amūras ir Psichėja – Akvilėjos muziejuje).

Imperijos laikotarpiu buvo labai paplitę gintariniai žiedai su virtuoziškai atliktais skulptūriniais moterų galvų, amūrų ir psichėjų motyvais. Rasti taip pat gintariniai žiedai, neturintys jokių papuošimų. To meto gintarinių dirbinių asortimentą papildo mažos gintarinės amforos ir flakonai, šaukšteliai, šukos, lemputės-lecitos ir kiti dirbiniai, kurių betarpiškas naudojimas pagal paskirtį dėl medžiagos trapumo yra abejotinas.
Viduramžiais gintaro apdirbimo menas Europoje, ypač Vokietijoje, pasiekė meistriškumo viršūnę.

Jau XIV a. pradžioje gintaro meistrų gildijos pradėjo veiklą Briūgės ir Liūbeko miestuose. Vėliau gintarininkų gildijos atsiranda Štolpo (prieš 1480 m.), Kolbergo ir Kioslino (paminėtos 1584 ir 1550 m.), Dancingo (1477 m.) ir Karaliaučiaus (1641 m.) miestuose. Minėtų gildijų meistrai gintarą apdorojo kuo įvairiausiais sudėtingais būdais: pjaustė, graviravo, inkrustavo, šlifavo, pritaikė skulptūrinę plastiką ir kt.

Gintaras buvo naudojamas feodalų poreikiams: medalionams, skulptūriniams reljefams, krucifiksams, pypkėms, tabokinėms, šachmatams, pudrinėms, kvepalų flakonams ir kitur.

XVII ir XVIII a. suklestėjo apvali skulptūrinė ir reljefinė gintaro plastika: kamerinės skulptūrėlės mitologine tematika, šventųjų figūrėlės, medalionai su reljefiniais feodalų portretais. XVIII a. buvo išvystyta gintaro mozaika. Stambiausias šios rūšies paminklas yra išgarsėjęs Gintaro kambarys buvusiuose Carskoje Selo rūmuose, hitlerininkų išplėštas Antrojo pasaulinio karo metu.

Gintaro kambario sienų mozaikos atsirado iš baldų inkrustavimo gintaru tradicijų, kurios klestėjo jau XVII amžiuje. Kabinetinių spintų, sekreterų, namų altorėlių medinės plokštumos buvo tiesiog meistriškai dekoruojamos gintaro mozaikomis. Turtingų feodalų rūmus puošė veidrodžiai gintariniais pjaustytais arba gintaro plokštelėmis dekoruotais rėmais.

Labai aukštą meninį ir techninį meistriškumą buvo pasiekę gildijų meistrai, dekoruodami gintaru medines dėžutes tualeto reikmenims ir brangenybėms laikyti. Tipiški baroko ir rokoko figūriniai bei augaliniai motyvai ant dėžučių neretai gali būti traktuojami kaip savarankiški miniatiūrinės skulptūros kūrinėliai.

Gintaras gerai derinasi su kai kuriais tauriaisiais metalais, ypač kai su juo nesielgiama kaip su brangakmeniu. Gal todėl XVII-XVIII a. auksakaliai mėgdavo šlifuoto gintaro inkrustavimais paįvairinti puošnius sidabrinius bei auksinius kaltinius indus, bokalus, taures, padėklus. Tokių puikių dirbinių yra nemaža Rusijos muziejuose.

Valstybiniame Ermitaže saugomos gintaru puoštos tabokinės, XVIII a. pagamintos gintarinės šachmatų figūrėlės bei gintaro mozaikos šachmatų lenta ir kiti eksponatai.
Dar didesni gintaro dirbinių rinkiniai yra Maskvos Kremliaus Ginklų rūmuose (Oružeinaja palata). Čia saugoma per 30 įvairių XVII-XVIII a. vidurio dirbinių, svetimų kraštų pasiuntinių carams įteiktų dovanų – auksinių, sidabrinių, emaliu ir gintaru puoštų taurių, bokalų, žvakidžių, vazelių. Kaip liudija išlikę sąrašai, tokių Vakarų Europos įžymiųjų meistrų kūrinių Ginklų rūmuose savo metu būta daugiau, tačiau dalis jų neišliko.

Neišliko ir aprašuose paminėta Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pasiuntinio Stanislovo Venevskio carui Aleksejui Michailovičiui 1648 m. atvežta valstybinė dovana – gintarinis puodukas.

XVII-XVIII a. gintaro puošmenų motyvai buvo sėkmingai derinami metaliniuose šviestuvuose-žvakidėse, kandeliabruose, sietynuose. Savitą įtaigą daro ne tik gintaras, bet ir iš atskirų jo gabalų skulptūriškai apdoroti flakonai, pudrinės, tabokinės, dėžutės.
įvairiuose Europos muziejuose turimi cechų gintaro dirbiniai rodo, kad feodalų poreikiai gerokai išplėtė gintaro naudojimo taikomojoje dailėje sferą ir praturtino jo apdorojimo technologiją. O tai savo ruožtu lėmė unikalų tų dirbinių pobūdį ir jų pritaikymą individualiems poreikiams.

Įdomu, kad viduramžiais gintaras buvo palyginti menkai tenaudojamas moterų papuošalams. Tačiau, nepaisant to, kad viduramžių meistrai sėkmingai naudodavo gintarą kamerinėms skulptūrėlėms, mozaikoms bei inkrustavimams ir daugeliu atvejų tuose dirbiniuose demonstruodavo aukštą meninę ir techninę kultūrą, vis dėlto reikia pripažinti, jog gintaras labiausiai tinka moterų papuošalams.