Inkliuzas [lot. Inclusus – uždarytas, apsuptas], intarpas skaidriame minerale, pvz., vabzdys gintaro gabale. Inkliuzai būdingi ne tik gintarui, bet ir kitiems fosiliniams sakams. Jie  ne tik Baltijos gintare, bet ir Kanados sidarite, poliarinio Sibiro viršutinės kreidos retinituose, Aliaskos retinite, Prancūzijos sakuose, Sicilijos simetite, Austrijos eoceniniuose sakuose ir kt.

Prieš 50 milijonų metų gintare užsikonservavusi ir iki mūsų dienų išsilaikiusi augalija bei gyvūnija, jos tyrimai padeda atskleisti klimato ir geografines sąlygas, kuriose augo gintarmedžiai, skyrėsi gintaro sakai bei susidarė gintaras. Gintare aptinkama miško flora ir fauna yra panaši ir gimininga dabartinei, nes per milijonus metų didžioji jos dalis evoliucionavo labai nedaug, mažai keitėsi jos gyvenimo sąlygos.

Inkliuzų aptinkama tik vaiskiame, sluoksniuotame (varvekliniame) gintare, susidariusiame sakams periodiškai sunkiantis iš pažeisto medžio vietos. Jie būna prilipę prie skystų sakų gilesnio sluoksnelio paviršiuje, iš viršaus apgaubti naujos ištekėjusios sakų porcijos. Masyviuose, įvairių spalvų ir raštų gintaro gabaluose inkliuzų būna labai retai.

GINTARO AUGALIJA

Gintarmedžių sakai daugiausiai skyrėsi pavasarį, kai augalų medžiagų apykaita ir augimas vyksta intensyviausiai. Augalija spyglius ir lapus keisdavo tik sausringuoju metų laiku, todėl augalinių inkliuzų aptinkama tik 0,4%. Be to, dauguma augalų gintaro sakuose buvo veikiami deguonies, todėl  neišliko. Visos į gintarą patekusios augalų dalys yra nuplėštos vėtrų arba pažeistos kenkėjų. Tai daugiausia lapeliai, spygliai, žiedai ir jų dalys, rečiau šakelės ir vaisiai. Kartais gintaro gabalų paviršiuje pasitaiko ir ąžuolo ar palmės lapų atspaudų. Labai gausu augalų, turinčių storus, mėsingus su vaškine plėvele lapus, kurie augo ilgo sausringo meto srityse. Dominuoja augalų rūšys, kurias apdulkindavo vėjas. Augalų liekanų dažnai randama ne vien varvekliniame, bet ir kitų rūšių gintare.

Tropinio klimato augalų gintare aptikta 23% šeimų, kosmopolitinių – 46%, vidutinio klimato – 12%, pertraukto arealo – 12%, endeminių (būdingų tik tam tikrai vietovei) – 7%. Tai rodo, kad gintaro miškas augo tropinėmis sąlygomis, o vidutinio klimato augalai buvo tik kaip priemaiša. Tačiau gintaro gabaluose dažniau ir gausiau randama vidutiniam klimatui būdingų augalų. Jie sudaro apie 90% visų gintaro augalinių inkliuzų.

Sporiniai augalai

Tai grybai, kerpsamanės ir samanos.

Kerpsamanės (Hepaticae) – smulkučiai augalėliai, augę ant medžių kamienų ir uolų. Gintare jų aptinkama retai, todėl manoma, kad jos augo ne ant gintarmedžių, o ant kitų medžių kamienų. Dauguma rastų rūšių yra šilumamėgės, subtropinio klimato kerpsamanės.

Samanos (Musci) gintare taip pat randamos labai retai. Visos gintare rastos samanų rūšys būdingos vidutiniam klimatui. Beveik nerasta rūšių, augančių ant medžių kamienų.

Grybai (Fungi) daugiausia buvo gintarmedžių parazitai, bet jie nebuvo pagrindinė gausaus sakų išsiskyrimo priežastis. Grybų apnikti medžiai jau buvo ligoti, džiūstantys ir sakų nebeišskirdavo arba išskirdavo labai mažai. Jų liekanų gintare labai gausu. Daugiausia aptinkama himenomicetinių-kempininių, kurie apninka nusilpusius ir pažeistus, bet dar augančius medžius, ir mediena ima pūti.

Plikasėkliai augalai

Tai spygliuočių (Coniferae) pušinių, taksodinių ir kiparisinių šeimų augalai. Plikasėklių gintare randama labai gausiai.

Pušų aptinkama gausiausiai – 15 rūšių. Tai Pinus succinifera, Cembra, Paracembra, Parrya, Balfouriana, Strobus grupių pušys.

Iš taksodinių šeimos gintare randama tik sekvojų (Sequoia) genties rūšių. Pušys ir sekvojos būdingos vidutiniam ir gana drėgnam klimatui.

Labai gausiai gintare aptinkami kiparisinių (Thuja, Thujopsis, Biota, Widdringtonia, Libocedrus, Chamaecyparis ir kt.) šeimos augalai būdingi šiltam ir gana sausam Šiaurės pusrutulio klimatui.

Gaubtasėkliai augalai

Tai žemaūgių, krūminių palmių, augusių miško pakraščiuose, ąžuolo, buko, klevo, laurinių, sotvarinių, magnolinių, uolasėklių, žalčialunkinių, viržinių ir kt. augalų liekanos.

Gaubtasėklių augalų gintare aptinkama gausiausiai, jie ir geriausiai išlikę (daugiausia lapai arba žiedai). Gintaro liekanose dominuoja ąžuolas. Daugelyje gintaro gabalų, ypač varvekliniame, gana dažnai randama kuokštelių ąžuolo žiedynų plaukelių ar jų dalių. Tai rodo, kad daugiausia gintaro sakų susidarė per trumpą laiką – žydint ąžuolams. Randami ir šilto bei sauso klimato srityse augę augalai, tropinių augalų rūšys. Labai gausu miško pakraščiuose, aikštelėse ir dykvietėse augusių augalų. Yra ir tipinių sausų šiltų augalų – viržių ir subalpinių pievų augalų.

Gintaro mikroorganizmai

Tai bakterijos, žiedadulkės, žemesnieji grybai, sporos, dumbliai, cistos, smulkių nariuotakojų kiaušiniai.

Bakterijų ir žemesniųjų grybų aptinkama kiekviename gintaro gabale. Bakterijos ir žemesnieji grybai ne visų tyrinėtojų laikomi inkliuzais, nes manoma, kad jie gintare atsirado jau sakams pakliuvus į miško dirvožemį ir vykstant jų biocheminiams procesams.

Žiedadulkių pasitaiko labai retai, nors jų turėtų būti labai daug, kadangi pušų žydėjimo metas sutapo su gintaro sakų intensyviausiu skyrimuisi. Manoma, kad jos gintare sunyko veikiamos terpenų, nes dabartinės pušų žiedadulkės terpentine suyra per parą.

Gintare gausu sporų, tačiau didžiąją jų dalį nustatyti sunku. Išskiriamos grybų ir žaliųjų samanų sporos. Gruntiniame gintare dažnai aptinkama grybienos liekanų, susidariusių medienos trūnėsiuose.

Gana dažnai gintare pasitaiko įvairių dumblių, kurie aptinkami medienos ląstelienoje arba švariame gintare. Daugiausia tai žalsvadumbliai ir melsvadumbliai. Cistų ir smulkių nariuotakojų kiaušinių gintare rasta nedaug.

GINTARO GYVŪNIJA

Gintare aptinkama tik smulkių, daugiausia, miško vabzdžių, nes stambesnieji iš sakų ištrūkdavo. Vandens, pievų ar dykviečių gyvūnai į sakus patekdavo labai retai. Labai mažai randama ir sausose vietose arba sausringuoju metų laikotarpiu gyvenusių vabzdžių, nes sakai daugiausiai skyrėsi pavasarį, kai augalų medžiagų apykaita ir augimas vyksta intensyviausiai. Kitais metų laikais skraidę vabzdžiai į sakus nepatekdavo. Inkliuzų gausumą ir įvairovę gintare lėmė išsiskyrusių sakų kiekis. Jei sakų pakako vabzdžiui apgaubti – inkliuzas išliko, jei ne – vabzdžiai neprilipdavo arba sunykdavo. Sakuose buvo labai daug lakių, nemalonaus kvapo terpenų, kurie atbaidydavo vabzdžius, todėl į gintarą vabzdžiai patekdavo daugiausia atsitiktinai – nublokšti vėjo, įklimpdavo ropodami, būdavo užliejami skystų sakų ant kamieno ar kitomis panašiomis vabzdžių į sakus patekdavo gyvi, bet labai greitai nusinuodydavo terpenyse esančiomis medžiagomis ir nugaišdavo. Sakai buvo labai skysti, todėl didžioji vabzdžių dalis yra labai gerai išlikusi, matosi smulkiausios dalelės – plaukeliai, sparnų žvyneliai. Tirštuose ir klampiuose sakuose vabzdžiai būtų stipriai deformavęsi, apsitrynę ir sulipę. Dauguma inkliuzų nesupuvę, kadangi gintaras beveik nepraleidžia oro. Tik tie organizmai, kurie turėjo daugiau minkštųjų audinių (vabalai, lervos) išskyrė tam tikrą dujų kiekį ir apsitraukė balta nepermatoma plėvele. Dėl oksidacijos vabzdžių spalva gintare neišlikusi. Inkliuzai yra nuo visų atspalvių rudos iki juodos spalvos.

Gintaro nariuotakojų fauna

Tai skorpionai, pseudoskorpionai, erkės ir vorai. Jų gintare aptinkama labai dažnai.
Iš skorpionų (Scorpionida) būrio gintare aptinkama Tityus gentis, dabar būdinga Šiaurės ir Centrinei Amerikai.

Vorai (Arachnida). Gintare rastos daugiausia tropinės ir subtropinės vorų rūšys, dabar gyvenančios Pietų Afrikoje, Indijos-Malajų srityje, Australijoje, Pietų Amerikoje. Dominuoja miško vorai, gyvenantys ant augalijos, po žieve. Dauguma jų aktyvūs tik naktį. Be pačių vorų, gintare labai gausiai aptinkama jų veiklos pėdsakų – prie varveklių prilipusių tinklų, prisivėlusių įvairių medienos dalelių, iščiulptų ir išdžiūvusių vabzdžių.

Pirminiabesparniai vabzdžiai  ir sparnuotieji vabzdžiai

 Jų visų šioje apžvalgoje išvardinti praktiškai neįmanoma, todėl pademonstruosime tik keletą nuotraukų:

DIRBTINIAI GINTARAI SU DIRBTINIAIS INKLIUZAIS

Kartais  pasitaiko, kad nesąžiningi prekeiviai siūlo falsifikatus gintarus su dirbtiniais inkliuzais Todėl pirkti gintarą reikia tik iš sertifikuotų gamintojų, kurie yra susijungę į tarptautinę gildiją ir savo gaminius sertifikuoja.

Dirbtinis gintaras gaminamas iš fenolio dervų, celulioido (celiuliozės nitrato), kazeino, šiuolaikinių plastikų (poliesterio, polistireno), o inkliuzai aiškiai yra per dideli, įterpiami į centrą. Dirbtiniai gintarai deginami skleidžia ne salsvą degančių sakų aromatą, o svylančios plastmasės smarvę.

Štai keletas netikro gintaro nuotraukų, kurios siūlomos rinkoje:

Dirbtiniam gintarui nustatyti yra naudojami keli testai

1. Acetono testas

Jei ant perkamo gintaro gaminio užlašinsite lašą acetono (nagų lako valiklio) ir paviršius pasidarys lipnus – tai bus dirbtinis gintaras, nes natūralus gintaras į acetoną nereaguoja.

2. Kvapo testas

Kvapo testas yra efektyviausias, nes natūralus gintaras turi specifinį kvapą, kurio neturi falsifikatai. Gintaro kvapas yra saldus ir malonus pušies sakų kvapas. Pakaitinus, Baltijos gintaras skleidžia specifinį subtilų pušų dervų aromatą.

3. Trynimo testas

Rankomis stipriai patrynus, natūralus gintaras išskiria pušų kvapą, plasikiniai „gintarai“ yra bekvapiai. Stiklo „gintaras“ yra šaltas, atsparus ugniai ir įbrėžimams.

4. Karštos adatos testas

Įbedus į gintarą karštą adatą, jaučiamas natūralus pušų kvapas. Plastiką adata praduria be įtrūkimų, o gintaras linkęs būti trapus – prie adatos skylutės matyti įtrūkimai. Trūkumas: po degimo išlieka nedidelė dėmelė.

5. Druskos ir vandens testas

7-8 šaukštus druskos išmaišyti 300 ml vandens. Jame natūralus gintaras plaukia. Trūkumas: negalima nustatyti polimerinių dirbtinių gintarų.

6. Dirbtinai įterpti inkliuzai
Yra daug pigių imitacija su falsifikuotais „inkliuzais“. Įterpiami vabzdžiai (kartais skorpionai, driežiukai, augalai) dažniausiai yra per dideli ir per daug gerai atrodantys.