Kaip rodo archeologiniai radiniai, aisčių (baltų, sarmatų) teritorijoje nuo Juodosios jūros iki Suomių įlankos ir nuo Uralo kalnų iki Vokietijos mažiausiai 6 tūkstančius metų gintaras, randamas Baltijos (Sarmatų) jūros pakrantėse, buvo naudojamas gydymo tikslams. Baltų protėviai gerdavo gintaro vandenį, vartojo trinto gintaro miltelius ir vienus, ir su atitinkamomis gydomosiomis žolelėmis. Gintaru masažuodavosi, sveikatinimo tikslams nešiojo gintaro vėrinius. Bet svarbiausia gintaro paskirtis buvo amuletai, saugantys žmogų nuo blogų įtakų ir poveikių.
Nuo seniausių laikų gintaro sveikatinimo ir gydomąsias savybes žinojo Senovės Egipto žyniai, Senovės Indijos pranašai ir Senovės Graikijos eskulapai, nes jie buvo nustatę, kad gintaras valo ir pakrauna energinį žmogaus lauką, meridianus ir čakras.
Gintaras turi ganėtinai platų spalvų spektrą. Pastebėta, kad gintaro spalvos savaime suteikia jam dar didesnę poveikių įvairovę.