Nemaža Baltijos gintaro archeologai yra radę antikinių šalių teritorijose bei kituose tolimuosiuose kraštuose. Vokiečių archeologas Henrikas Šlimanas (1822-1890 m.) Turkijos šiaurės vakaruose, netoli Dardanelų sąsiaurio, 1871-1890 m. kasinėjęs Troją, griuvėsiuose tarp kitų radinių aptiko ir gintaro karolius. Mokslininkai nustatė, kad tai prieš 3000 m. iš Baltijos pakrančių atgabento gintaro dirbinys. Kretos saloje atkasęs Mikėnų kultūros kupolinius kapus, supiltus maždaug 1600-800 m. pr. m. e., H. Šlimanas rado baltiškos kilmės gintaro. Vien dviejuose tų kapų rasta 400 gintaro karoliukų.

Graikijoje gintaras buvo gana plačiai naudojamas maždaug 1600 m. pr. m. e., bet ypač gausiai aptikta jo archeologiniuose 1200-800 m. pr. m. e. šio krašto radiniuose.

Romoje šis mineralas į žmonių buitį įėjo maždaug 900 m. pr. m. e., Italijoje daug jo rasta Po upės slėnyje ir etruskų kapuose.

Gintarą brangino ne tik graikai ir romėnai. Filologus stebina tai, kad egiptiečių kalba gintaro pavadinimas „sakal“ skamba panašiai kaip lietuvių kalbos žodis „sakas“. Populiarios monografijos apie gintarą autorius anglas G. Viljamsonas nurodo, kad į šiaurę nuo Karaliaučiaus (dabart. Kaliningrado) yra buvusi vietovė Sakų uostas (kuršiškai – Saka osta)

Kalbininkai žodžio gintaras etimologijos dar nėra galutinai išaiškinę.

Latvių „dzīntars“ (ir iš kuršių skolintas dzintars) šalia lietuvių „gintaro“ rodo, kad šį žodį žinojo lietuvių ir latvių protėviai jau prieš VII amžiaus vidurį, t. y. prieš šių kalbų skilimą. Kadangi baltų kalbose šis žodis neturi sau giminingų (pvz., veiksmažodžių), galima spėti jį esant skoliniu iš senųjų vadinamosios Pamario kultūros gyventojų lietuvių protėvių – sarmatų kalbos. Taip pat manoma, kad gintaro pavadinimą iš lietuvių bus pasiskolinę ir vengrai (gyantar ir gyanta).

Mokslų akademijos tikrasis narys, Sankt-Peterburgo universiteto profesorius Borisas Larinas (1893-1964 m.), šiuo klausimu parašęs išsamų mokslinį straipsnį . Jo manymu, skolinys ентаръ iš baltų kalbos yra patekęs į rytų slavų dialektus ne anksčiau kaip X amžiuje.

Ledynams traukiantis į šiaurę, pirmieji gyventojai dabartinėje Lietuvos teritorijoje apsigyveno tarp paleolito ir mezolito. Seniausieji Lietuvos archeologiniai radiniai – iš šiaurės elnio ragų prieš 9000 metų gaminti strėlių antgaliai – aptikti Kalniškiuose prie Klaipėdos. Prekyba gintaru su Lietuvos gyventojais anuo metu dar nebuvo vystoma, nes senasis akmens amžius čia sutapo su ledynų epocha. Baltija ir jos pakrantės buvo padengtos ledynų, o viduriniajame akmens amžiuje gintaras čiabuvių buityje dar nevaidino tokio vaidmens, kaip neolito laikotarpiu. Tokias išvadas yra padarę mokslininkai, jų tarpe ir Baltijos gintaru prekybos tyrinėtojas E. Šturmas, teigdamas, kad viduriniajame akmens amžiuje gintaro prekyba su Baltijos kraštais buvusi dar menka. Tačiau šio laikotarpio gintariniai dirbiniai vis dėlto aptikti Majendorfe prie Hamburgo ir Danijoje.

Neolito laikotarpio gintaro dirbinių ir žaliavos lobiai, rasti vietovėse, buvusiose prie Baltijos gintaro kelių į Viduržemio jūros šalis, taip pat Baltijos jūros baseino kraštuose. Pavyzdžiui, 4000 gintaro dirbinių aptikta viename raiste Jutlandijos pusiasalyje (Danija), 100 Falklopunge (Švedija), 1000 dirbinių – Upton Lovelyje (Britanija). Panašių to laikotarpio dirbinių rasta Meklenburge, Pomeranijoje, Rytų Prūsijoje, Lenkijoje.

Gintaras anuo metu buvo paplitęs ir į šiaurę bei rytus. Nemaža papuošalų iškasta akmens amžiaus stovyklose Latvijoje, Estijoje, Suomijoje, prie Ilmenio ežero.

Lietuvoje neolito laikotarpio gintarų rasta Juodkrantėje, Smiltynėje, Klaipėdos uoste, Lužijos miške prie Priekulės, Palangoje [9], Šventojoje. Čia buvo aptikta ne tik gatavų dirbinių, bet ir nebaigtų gaminti karolių bei pakabučių.

Žalvario amžiuje gintaro prekyba jau buvo žymiai suintensyvėjusi.

Baltijos gintaro prekybos keliai į Viduržemio ir Juodosios jūros šalis siekia ankstyvąjį žalvario amžių. Šiuos kelius nustatė anglų mokslininkas J. M. Navaras, remdamasis archeologinių radinių – gintaro, antikinių monetų, papuošalų, ginklų ir darbo įrankių – lokalizacija.

Daugelis žalvario amžiaus iš pietų importuotų dirbinių koncentruojasi Jutlandijos pusiasalyje ir prie kelių į jį. Tai rodo, kad pagrindinis gintaro prekybos ir jo tiekimo centras tame amžiuje buvo ne Sambijos, o Jutlandijos pusiasalis Baltijos jūros pietuose.

Remiantis archeologinių radinių lokalizacija, nustatyta, kad senojo žalvario amžiaus  II ir III perioduose (maždaug 15000-950 m. pr. m. e.) Sambijos ir Lietuvos pakrančių gintaras buvo vežamas ne į pietus, o į vakarus – iki Danijos ir Liunaburgo (žemiau Hamburgo) krašto. Iš čia aisčių gintaro žaliava kartu su Jutlandijos gintaru buvo gabenama į Romą senojo žalvario amžiaus prekybos keliu.

Šis kelias iš Jutlandijos pusiasalio ėjo Elbės upe iki Zalės žiočių, toliau Zalės upe ir sausuma per Bohemiją iki Dunojaus, Dunojumi iki Inos žiočių, Inos upe ir Brenerio perėja į šiaurės Italiją.

Vėlesnis, viduriniojo žalvario amžiaus gintaro prekybos kelias kiek pakito. Jis prasidėjo Kimbrijos pusiasalyje, ėjo Elbės žemupiu, Zalės upe iki Tiuringijos, sausuma per Tiuringiją iki Maino upės, toliau Maino ir Reino upėmis, vėl sausuma iki Ronos ir šia upe žemyn į Viduržemio jūrą iki Masilijos (dabartinio Marselio).

Žalvario amžiaus Pabaltijo gyventojai gintarą keitė ne tik į žalvario dirbinius, bet ir į patį žalvarį, nes varį, alavą ir žalvarį puikiai mokėjo patys apdoroti.

Naujojo žalvario amžiaus IV ir V perioduose gintaro prekyba dėl neišaiškintų priežasčių sumenkėjo ir pagaliau beveik visai nutrūko. Atnaujinta ji buvo tik maždaug 700 m. pr. m. e.